Birutės paminklas: mūsų širdyse, bet ne registre

2018-01-19 | Kategorija: Tema

Nei skulptoriaus Roberto Antinio paminklo originalas, nei jo sūnaus Roberto Antinio sukurta paminklo kopija neįtraukta į Kultūros vertybių registrą. Janinos Bagdonienės nuotr.

Mažiau nei mėnuo liko iki svarbios šaliai datos – Lietuvos šimtmečio sukakties. Kaip ir kiekvieną svarbią valstybei datą, šalies gimtadienį Vasario 16-ąją minėsime reikšmingiausioje Biržų vietoje – prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę arba, kaip biržiečiai pasakytų, Birutės. Tačiau Lietuvos šimtmečio išvakarėse rajono politikai pamiršo svarbų dalyką – iki šiol nei skulptoriaus Roberto Antinio paminklo originalas, nei jo sūnaus Roberto Antinio sukurta paminklo kopija neįtraukta į Kultūros vertybių registrą. Tai reiškia, kad paminklas valstybės nesaugomas ir nėra vertybė.

Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklas iki mūsų dienų atkeliavo ilgą, kupiną įvykių, komisijų, sprendimų ir nutarimų kelią, bet dar nepasiekė šio kelio pabaigos. 2011 metų vasarą paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę originalas buvo prikeltas iš bendrovės Biržų komunalinis ūkis patvorio ir atvežtas į miesto centrą. Laikinai. Gal mėnesiui. Tol, kol bus priimtas sprendimas, ką su juo daryti toliau. Per valstybės šventes gėles nešame bei žvakutes degame ir prie paminklo originalo, ir prie kopijos. Iki šiol. Sprendimas užtruko. Jau aštunti metai.

Verta prisiminti šių mums svarbių, skaudžią krašto istoriją menančių, paminklų istoriją.

Paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę buvo pastatytas Biržų apskrities šaulių iniciatyva. Dar 1928 metais Biržų apskrities šaulių rinktinės valdyba, visuomenė, įstaigų atstovai ėmė kurti planus statyti paminklą, svarstyti, koks jis turėtų būti, rinko lėšas, dėl paminklo sukūrimo kreipėsi į skulptorių Robertą Antinį. 1931 metų rugsėjo 13 dieną paminklas buvo iškilmingai atidengtas.

Tuometėje spaudoje buvo rašoma, jog paminklo atidengimo ir šventinimo iškilmėse dalyvavo švietimo ministras Šakenis, Šaulių sąjungos pirmininkas A. Žmuidzinavičius, generolas Tamošauskas, šaulių rinktinė, skautai, gimnazistai ir kitos organizacijos. Paminklą pašventino kunigas Kuprevičius ir Evangelikų reformatų superintendentas profesorius Jakubėnas. Savo kalboje prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę Jakubėnas sakė: „Jie mirė, kad mes būtume gyvi. Bet mes turime būti gyvi ir gyventi taip, kad jiems nereikėtų gėdytis mūsų. Mes visi turime būti atsidavę tautai. Mūsų karžygiai nori įkalti mūsų sielosna šį graudenimą: lietuve, lietuvi, glauskis prie savo brangiosios tėvynės, šį graudenimą įsmek giliai širdyje!“

Po Antrojo pasaulinio karo paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę buvo nugriautas ir palaidotas toje vietoje, kur stovėjo. Šalia jo buvo laidojami sovietų kariai. 1988 metais rugsėjo 29 dieną paminklas buvo atkastas. Iš pradžių nuvežtas į Gelžbetonio gamyklos teritoriją, po to padėtas Biržų komunalinio ūkio įmonės patvoryje. 1990 metais miesto centre buvo pastatyta paminklo kopija.

2007 metais paminklo kopija buvo restauruota, įdėta lentelė su 60 žuvusių savanorių pavardėmis. 2011 metais į miesto centrą buvo atgabenti ir paminklo originalo fragmentai. Paminklui centre užsibuvus, nerandant sprendimo, ką su juo daryti, paminklas buvo pridengtas stogine, o šalia jo pastatyta aiškinamoji lentelė.

Paminklo originalo likimą ne vienus metus svarstė Komisija pasiūlymams paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę originalo liekanų eksponavimui teikti. Vienas iš variantų, kuriam buvo pritarę ir rajono politikai, paminklą eksponuoti karių kapinių teritorijoje, kuo arčiau jo buvusios vietos. Tačiau pradėjus archeologinius kasinėjimus vietoje, kur ketinama eksponuoti paminklo originalą, buvo aptikti žuvusiųjų palaikai. Kilo skandalas, o paminklas liko savo laikinajame prieglobstyje.

Aiškėja dar vienas faktas: nei vienas iš šių paminklų neįrašytas į Kultūros vertybių registrą. Tai reiškia, kad paminklai, prie kurių minime svarbiausias mūsų šalies datas, nėra nei regioninio, nei nacionalinio reikšmingumo paminklai, jų nesaugo valstybė.

Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas Dalius Mikelionis sakė, jog 2016 metų pabaigoje Kultūros paveldo departamentas Lietuvos šimtmečio proga planavo parengti visų Kultūros vertybių registre esančių Lietuvos kariuomenės savanorių kapų apskaitos dokumentus, skelbti juos valstybės saugomais, papildyti registrą objektais, kurie simbolizuoja Lietuvos valstybingumą ir jo įtvirtinimo raidą. Todėl prašė rajono Savivaldybės iki 2017 m. sausio 10 d. atsiųsti informaciją, kuri padėtų identifikuoti tokius objektus ar asmenybes, kuriuos reikėtų įrašyti į registrą. Tuomet Kultūros paveldo departamentui ir buvo išsiųstas raštas, kuriuo siūloma į registrą įtraukti kai kuriuos svarbius objektus, tarp kurių – ir paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Šiame paminkle iškalta net šešiasdešimt 1918–1922 metų savanorių pavardžių.

Į kai kuriuos pasiūlymus departamentas atsižvelgė. Pavyzdžiui, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataro Alfonso Petrulio ir Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Vytauto Petrulio gimtinės vieta paskelbta nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu, taip pat Lietuvos nepriklausomybės signataro gimtoji vieta, ministrų Martyno ir Jono Yčų gimtinės vietoje pastatytas paminklinis žymuo. Tačiau paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę į registrą nebuvo įtrauktas.

Raštas 2017 metais buvo išsiųstas ir Kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuriuo primenama, kad Lietuvos šimtmečio proga paminklą žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę reikėtų įtraukti į Kultūros paveldo registrą. Rašte buvo aprašyta paminklo istorija, jo reikšmė dabartiniame rajono gyvenime, pateiktos nuotraukos. Tačiau kol kas atsakymo nėra.

Mero Valdemaro Valkiūno nuomone, paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę privalo būti įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. „Nežinia, ką veikė buvusios valdžios, jei paminklas neįtrauktas“, – svarstė meras. Jis sakė šios situacijos nežinojęs.

Mero V. Valkiūno nuomone, į registrą turėtų būti įtraukta vadinamoji paminklo kopija, nors meras griežtai nesutiko paminklo vadinti kopija: „Jis jau užsitarnavo vadintis paminklu, o ne kopija“. Paminklo originalo liekanos, anot V. Valkiūno, turėtų likti ten, kur ir yra dabar, ir priminti mums istoriją. Tačiau įtraukti jo į registrą nereikėtų. V. Valkiūnas sakė, jog Savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas D. Mikelionis turėtų artimiausiame rajono Tarybos posėdyje teikti sprendimo projektą, o politikai spręs, ką daryti.

Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags: , ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.