Kelio pradžia tėvų žemėje (I). Jono Meko 95-osioms gimimo metinėms

2018-01-16 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Semeniškių Mekų gyvenamasis namas (ne gimtasis) 1981 metais. Fotografuota kraštotyrinės ekspedicijos „Vienybės“ kolūkyje metu. ,,Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Mieli senieji Semeniškiai

Ten, kur atidengtas paminklas Jonui Mekui, buvo senas Semeniškių kaimas. Jame Povilo Meko ir Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės šeimoje prieš 95-erius metus Kūčių dieną gimė sūnus Jonas, kuriam šiandien dera tokie skambūs epitetai kaip gyvoji legenda, mitologinė asmenybė, dvasios aristokratas, pasaulio žmogus, avangardinio filmo pradininkas, vienas garsiausių dvidešimto amžiaus menininkų.

Jonas šeimoje buvo penktas vaikas. Vyriausia – sesuo Elžbieta, po jos rikiavosi broliai Povilas, Petras, Kostas. Už Joną trejais metais jaunesnis buvo Adolfas.

Apie 1930-uosius tėvai persikėlė gyventi į vienkiemį prieš naująsias Semeniškių kapines, tačiau Jonui Mekui iki šiol liko brangūs ir mieli senieji Semeniškiai. Vos prieš trejus metus jis su apmaudu ir nostalgija kalbėjo: „Blogiausias dalykas, kuris įvyko Lietuvoje per mano gyvenimą – tai maždaug 1925-aisiais priimtas sprendimas išskirstyti kaimus į vienkiemius. Kažkas sugalvojo, kad kiekvienas ūkininkas privalo kraustytis ir gyventi ten, kur yra jo žemės sklypas, o kaimus reikia apleisti. Mano kaimas, Semeniškiai, buvo išskirstytas 1928-aisiais. Aš jame praleidau vaikystę ir gerai prisimenu visus jo gyventojus. Kai sunaikino kaimus, sunaikino ir dainas. Atsimenu, kaip šeimos susiburdavo kartu ir dainuodavo, bendraudavo. Paskui visi išsiskirstė kas sau ir tik kartais, per laukų darbus, pavyzdžiui, per linarūtę, susiburdavo keturios, penkios, šešios moterys lauke ir imdavo kartu dainuoti. Ir tos dainos sklisdavo per laukus, girdėdavai jas iš tolumos. Niekada nepamiršiu tų laukų skambėjimo“.

Šeimoje

Mekai nebuvo eilinė kaimiečių šeima. Po daugelio metų karo viesulo nusiaubtoje Vokietijoje Jonas Mekas prisimins tėvų trobos kampe stovėjusią spintą, kurios dvi viduriniosios lentynos buvo skirtos tėvo bibliotekai. Nes tėvas, puikus stalius, kaimynams sumeistravęs pačias gražiausias lineikas, niekad neužsukdavęs į karčemą ar kitas panašias vietas, mylėjo knygas. Mėgo jas ir motina, šviesaus Biržų reformatų kunigo Povilo Jašinsko sesuo. Tėvų spintos lentynose gulėjo kelios dešimtys didžiulių, storos odos viršais Šventojo Rašto, evangelijų, pamokslų, giesmynų, šventųjų gyvenimų aprašymų, maldų ir tekstų rinkinių, komentarų knygų. Paprastai vakarais tėvas išimdavo iš spintos pačią didžiausią knygą, atsiversdavo kur papuola, ir imdavo skaityti. „Lėtai, žodis po žodžio, retkarčiais sustodamas ir paaiškindamas ką sunkiau suprantamo, skaitydavo, skaitydavo“.

Jau vėliau, augant vaikams, tėvo lentynoje atsirado ir kitokių knygų. Ilgais ir gūdžiais vakarais, iš miškų malkas kirtę ar iš vėjo klebenamų daržinių ir klojimų grįžę broliai išsitraukdavo Salomėjos Nėries, Aisčio, Borutos, Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio knygas. Šeimoje įdiegta meilė ir pagarba knygai brolius Mekus lydės visą gyvenimą. 1945-ųjų metų vasarą, kuomet broliai Jonas ir Adolfas dviračiais pasieks Vysbadeno karo pabėgėlių stovyklą, prie vartų stovėję sargybiniai patikrins jų lagaminus. Atidarys vieną – knygos. Kitame vėl – knygos. Tikrina kuprinę – ir ten knygos. Pažiūrės į abu, geriausiu atveju, kaip į keistuolius. Sugriauta šalis, Europa kamuojama bado ir netekčių, o jie tampo knygas.

Vaikystės dienos

Vaikystė buvo kaip ir daugelio – piemenaujant, padedant tėvams ir broliams dirbti ūkio darbus. Jau vėliau Jonas Mekas prisimins, kad jį nuo vaiko metų sekęs skurdas. „Mes, vaikai, ilgom akim žiūrėdavom, kaip kiti, turtingesniųjų vaikai, valgo skanėstus ir turi slides ant ledo čiuožti, ir apsirėdę gražiais, tik jiem siūtais drabužiais – ak, kai mums tekdavo brolių išaugti. Ir slides, mes vinį sulenkę įkaldavom medin ir turėdavom ant valkų čiuožti, viena koja pasispirdami. Ir mūsų mokyklinės knygos – jas tėvas pirkdavo kitų nunešiotas, be penkių lapų iš vieno galo ir iš kito galo – juk negi mokėsi už naują kelis litus, kai tie litai taip brangūs, taip reti, o skolintojai lipa ant nugaros su procentais, ir terminais, ir vekseliais“.

Mažas būdamas mėgo žiūrėti, kaip tėvas meistrauja, drožia medinius šaukštus, dirba plūgus, kėdes, stalus, grėblius. „Mes, vaikai, žaisdavome ant grindų su medžio drožlėmis ir darydavome tuos pačius daiktus kaip ir tėvas, Iš tiesų aš dariau miniatiūrines stakles, vežimus, kėdes, labai puošnias kėdes, ir viską dariau taip gerai, kad tėvas rodydavo tuos daiktus kaimynams, ir visi galvojo, kad užaugęs būsiu dailidė, kaip ir tėvas. Net ir šiandien esu tikras, kad galiu padaryti viską ką tik noriu, absoliučiai viską, pradedant staklėmis ir baigiant namu“– prisimena knygos „I Had Nowhere To Go“ („Man nebuvo kur eiti“) įžangoje. Šią ir kitas ištraukas vertė Stasė Eitavičienė.

Kūrybos pradžia

Pirmieji mokslo metai – Laužadiškio pradinėje mokykloje. Už kelių kilometrų nuo namų. Praeis daug laiko ir 1993 metų sausį „Egzodo rašytojų biografijose“ jis rašys, kad už savo gyvenimą poezijoje dėkingas pirmajai mokytojai Šernienei. Mokydamasis ketvirtame skyriuje Mekų Jonukas redaguos klasės laikraštėlį, parašys pirmuosius savo eilėraščius, o kuomet viena ketvirtokė jam nematant ištrauks iš karmonėlio „eilėraščių“ (šį žodį pats Mekas rašo tarp kabučių) sąsiuvinį ir parodys mokytojai, bus paprašytas paskaityti poeziją savo pirmajai publikai – trisdešimčiai bendraklasių ketvirtokų. Nuo tos dienos mokytoja taps jo globėja, puoselėtoja, mecenate ir pirmąja skaitytoja. 1936 metais išlaikys baigiamuosius keturių skyrių egzaminus. O netrukus savo poezijos ir prozos kūrinėliais debiutuos leidiniuose „Vyturys“, „Jaunasis ūkininkas“, „Lietuvos ūkininkas“.

Vienas iš anksčiausiai J. Meko spausdintų eilėraščių 1937 metų „Vyturyje“. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Į mano klausimą „Kas paskatino rašyti?‘ atsakė: „Aš visados norėjau rašyti, visados rašiau, neprisimenu kada nerašiau. Kai nemokėjau rašyti, paišiau. Nuo šeštų metų. Paišiau savo dienoraštį nuo šeštų metų. O kai tik išmokau rašyt, rašiau. Apie paprastus ūkio dalykus. Sakysim „Šiandien buvom malūne“. Arba „šiandieną buvo nutrūkęs mūsų šuva“… ir panašiai. Ir kai pradėjau skaityti, pradžios mokykloje, Laužadišky, vaikų žurnaliukus, tuoj pradėjau norėti ir pats būti atspausdintas, kodėl tik kiti?”

1938 metų „Vyturio“ žurnalo 12-ajame numeryje buvo išspausdintas toks žurnalo redaktoriaus Daumanto Čibo tekstas: „Jonui Mekui. Biržų Papilys. Tu, Jonai, šiemet buvai uoliausias „Vyturio“ bendradarbis. Už tai su savo padėka dar siunčiu ir K. Borutos storą aprašymų knygą – „Kelionės į Šiaurę“. Iš jos pasimokysi pasiryžimo, valios, drąsos ir darbštumo – viso to, kuo pasižymėjo didieji Šiaurės ieškotojai“.

Šį Daumanto Čibo tekstą nusiunčiau Jonui Mekui. Padėkojęs parašė: „Borutos knyga (parašyta kalėjime!) padarė man labai didelį įspūdį ir turbūt, įtaką mano užsispyrusiam charakteriui…“

Atkaklus ir užsispyręs

Toks buvo nuo mažens. „Kai buvau kokių 4 ar 5 metų, – rašo knygos „I Had Nowhere To Go“ įžangoje, – apie metus sirgau kažkokia baisia liga, dėl kurios turėjau gulėti lovoje beveik visą laiką, o kaimo moterys žiūrėdavo į mane ir sakydavo: „Vargšas berniukas, nemanau, kad ilgai gyvens“. O, kaip aš jų nekęsdavau.

Dėl tos ligos aš labai sulysau ir buvau daugelį metų labai kaulėtas, tai kai pradėjau lankyti mokyklą, visi mane vadino Giltine. Buvau vaikščiojantis skeletas, o tą pravardę turėjau daug metų. Dėl ligos taip pat tapau labai tylus, užsidariau savyje. Iki 15 metų beveik su niekuo nekalbėjau. Kad išlikau ir vėliau palyginus turėjau neblogą sveikatą, turiu dėkoti arba įgimtam ilgaamžiškumui, arba lengvajai atletikai, mano vėlesnei aistrai. Nežinau, ar galiu sakyti „vėlesnei“, nes man buvo tik 13 metų, kai vyko 1936 metų olimpiada. Olimpiados dėka aš ir mano brolis Adolfas pradėjome užsiiminėti lengvąja atletika, ypač vieno kilometro bėgimu. Atsimatavome vieno kilometro atstumą ir dideliam kaimynų nusistebėjimui ( jie manė, kad mums galvoj negerai) nubėgdavom jį tris keturis kartus per dieną, dažniausiai vakare, pabaigę dienos darbus“.

Semeniškių Mekų gyvenamasis namas (ne gimtasis) 1981 metais. Fotografuota kraštotyrinės ekspedicijos „Vienybės“ kolūkyje metu. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Vakarais, beveik kasdien, tėvams ir vyresniems broliams einant pogulio, Mekų kieme vykdavo mini olimpiados („per virvelę šokt, į tolį šokt (į bulvių lauką), ir akmenį mėtyt (rutulys), net ietį buvom pasidarę“). Prie tų olimpiadų prisidėdavo ir kaimynų vaikai Jonas Ruplėnas („Ruplaniokas“) bei Laumės Jonas („Laumeniukas“).

Įsidrąsinęs net bėgo mini maratoną Biržuose. „Atsisakiau apsiauti sportinius batelius, – prisimena, – bėgau apsiavęs sandalais. Sunku apsakyti, kaip jautėsi mano kojos, bėgant per grindinio akmenis, aukštyn ir žemyn per kalnelius, dulkėtais keliais. Bet aš turėjau bėgti, nes visas mano kaimas buvo čia ir mane palaikė. Kažkur apie bėgimo vidurį nusviedžiau sandalus ir bėgau basas, kaip ir priklauso geram ūkininko berniukui. Atbėgau geru laiku, laimėjau antrą vietą. Dar ir dabar galiu nubėgti mylią dideliu greičiu. Nemėgstu bėgti lėtai, kai jau bėgu, tai kaip varžybose…“

 Skaitymo aistra

Perskaitęs visas Laužadiškio pradinės mokyklos knygynėlyje buvusias knygas, jų ieškojo kitur. Penkiolika metų už jį vyresnis brolis Povilas turėjo sukaupęs apie 500 knygų. Daugiausia tai buvo marksistinė literatūra. Kol tyrinėjo brolio biblioteką, sužinojo, kad už dviejų kaimų gyvena taip pat kairiųjų pažiūrų, ką tik grįžęs iš kalėjimo jaunas ūkininkas, kuris turi daug knygų. „Taigi, – pasakoja Jonas Mekas, – vieną dieną sukaupiau drąsą, palikau brolį Adolfą saugoti karves ir nubėgau per laukus ir miškus pas Valkiūną – tokia buvo jo pavardė. Radau jį dirbantį laukuose ir pasakiau, kad norėčiau pasiskolinti jo knygų. Jis labai apsidžiaugė, metė darbą ir nuėjo į namą. Iš po lovos ištraukė didžiulį lagaminą su knygomis ir parinko man keletą paskaityti, papasakojo kažką apie kiekvieną autorių. Viskas buvo taip smagu. Ne taip, kaip mano brolio bibliotekoje, šioje nebuvo nei vieno politinio teksto. Jo buvo Diuma, Hugo, Dikenso, Žiulio Verno biblioteka, kurioje buvo nuotykių knygos, visi humanistai, Dostojevskis, Gogolis ir Turgenevas. Kartą per savaitę aš jį aplankydavau ir grįždavau su nuo knygų išsipūtusiais marškiniais, nes nešdavau jas prie kūno, marškiniuose, nes kišenių neturėjau. Nešiojausi jas visur su savimi ir skaičiau, skaičiau, skaičiau, sėdėdamas prie karvių, valgydamas, kai kiti miegodavo ar atsiguldavo popiečio miego, – aš skaičiau ir skaičiau, kol perskaičiau jo visą biblioteką“.

Už pusės kilometro gyveno kitas kaimynas Adolfas Čigas, vienintelis Papilio krašte prenumeravęs dienraštį, kuriame buvo skiltis apie kiną. Jonas kas antrą dieną jį aplankydavo ir grįždavo namo su senais laikraščiais ir knygomis. Čia jis perskaitė Sinklerio, Bernardo Šo, Levo Tolstojaus ir Hakslio knygas.

 Meilė muzikai

1938 metų pavasarį Papilyje baigęs penktą ir šeštą skyrius, Jonas Mekas bando įstoti į Biržų gimnaziją. Deja, paaiškėja, kad jis, penkiolikmetis, per senas būti pirmos klasės moksleiviu. Įsižeidęs pradeda mokytis privačiai, nusprendęs peršokti vieną ar dvi klases. Apsigyvena pas dėdę kunigą Povilą Jašinską palėpėje. Atkakliai mokosi savarankiškai ir Biržų bibliotekoje skaito visas knygas iš eilės. Jau anksčiau išmokęs groti mandolina, nutaria išmokti griežti smuiku. „Pasiskolinau smuiką, – prisimena tuos metus Jonas Mekas, – ir užlipęs į dėdės palėpę, kur leidau savo studentiškas dienas, aš grojau, grojau ir grojau, visus varydamas iš proto, ir niekas manęs nemokė. Aš nieko nežinojau apie mokytojus. Aš maniau, kad viską reikia išmokti pačiam. Tai buvo taip naivu. Taip aš grojau dvi žiemas kaip apsėstas. Išmokau skaityti natas ir grojau Mendelsoną ir Paganinį. Smuikui natų neturėjau – grojau iš natų, kurias mano dėdė turėjo bažnyčios vargonams.

Taigi grojau ir grojau. Visi pradėjo iš manęs juoktis ir vadinti Paganiniu. Tai mane taip suerzino, kad nustojau groti. Sėdėjau palėpėje, pro kurią matėsi dėdės bažnyčia, skaičiau knygas ir klausiausi, kaip jis groja didžiaisiais bažnyčios vargonais. Jis grodavo vargonais du kartus per dieną, apie valandą anksti rytą, kai visi dar miegojo, ir dar kartą, prieš saulėlydį. Jis ten sėdėjo vienas, priešais vargonus tuščioje bažnyčioje ir grojo. Anksti rytą grojimą girdėdavau gulėdamas lovoje. Tai man išliko kaip vienas pačių gražiausių prisiminimų, tas vargonų garsas, pasiekiantis mano palėpę“.

1940 metais Jonas Mekas išlaikė egzaminus iš penkių klasių kurso ir pradėjo mokytis Biržų gimnazijoje.

Fotografo karjeros pradžia

Tą vasarą brolis Povilas jam padovanojo fotoaparatą. „Tai buvo labai labai įsimintinas momentas mano gyvenime. – prisimena Jonas Mekas. – Aš paslėpiau jį po pagalve, laukdamas momento, kada galėsiu fotografuoti. Turėjau tik vieną juostą, todėl norėjau, kad mano pirmosios nuotraukos man kažką reikštų“.

To reikšmingo meto ilgai laukti neteko. 1940-ųjų vasarą rusų kariuomenė įžygiavo į Lietuvą. Pro Semeniškius nuo Biržų į Papilį riedėjo tankai ir sunkvežimiai su kareiviais. Suaugusieji su baime žvelgė pro langus į dulkėse skęstantį vieškelį. Vaikai viską norėjo pamatyti iš arčiau. Jonas Mekas, pasigriebęs fotoaparatą, nubėgo prie kapinių mūro ir klikt! – padarė savo gyvenime pirmą nuotrauką. „Tik staiga girdžiu, – rašo knygoje „Laiškai iš Niekur“, – kažkas rėkia ir matau rusų karininką bėgantį per smėlduobes prie manęs ir šaukiantį kažką rusiškai. O aš rusiškai tik keiksmus žinojau, nieko daugiau. Pribėgo jis prie manęs, rėkdamas visu balsu, pagriebė iš mano rankų aparatą, atidarė, brūkšt brūkšt ištraukė juostą, nusviedė ją ant žemės, dar batu patrynė – ir parodė pirštu į namus – reiškia, į kulnus! Tai ir dėjau į kulnus, nereikėjo du kartus sakyt. Aš, didysis kapitalistinis šnipas, dūmiau tolyn nuo kelio, kiek tik kojos išnešė. Taip prasidėjo mano foto karjera…“

Gimnazijoje

Rudenį išvažiavo į Biržus. Su broliu Adolfu. Jonas – į gimnaziją, Adolfas – į Biržų aukštesniąją prekybos mokyklą. Abiem tai nebuvo lengvi metai. Vėliau Jonas prisimins, kad motina jiems maisto atgabendavo pirmadieniais, o broliai dažniausiai jau viską būdavo suvalgę šeštadienį. Todėl, norėdami užsimiršti, eidavo į kiną ar biblioteką. Kinui reikėjo pinigų, tačiau „atrado“ kaip įeiti pro užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. „Gaisrininkai mus pažino, ir kino operatorius irgi, tai jie viską pro akis praleisdavo“.

„Gimnazijoje, – rašė man Jonas Mekas, – turint omeny, kad aš buvau peršokęs tiek daug klasių, ir viskas dar buvo mano galvoj labai gležna – kai visi kiti mano klasės draugai buvo viską „sukrimtę“ normaliai, – aš turėjau daug daugiau dirbti, negu kiti, kad juos pasivyčiau. Bet pasivijau. Bet nebuvo daug laiko niekam kitam. Bet visados buvo laiko skaityti!”

Iš mokytojų ir šiandien prisimena prancūzų kalbos mokytoją, supažindinusią su prancūzų poezija, padėjusia Jonui Mekui jo palėpėje versti prancūzų poezijos klasikus. Puikiai prisimena gerą humoro jausmą turėjusį lotynų kalbos mokytoją Viktorą Januškevičių. „Bet lemtingiausią man įtaką, – rašė laiške Mekas, – turbūt padarė literatūros mokytojas Juozas Vaitiekūnas, kuris slaptai man paskolino savo neatspausdintą disertaciją apie moderniąją Lietuvos ir Vakarų Europos poeziją. Iš to rankraščio aš pirmą kartą sužinojau apie futurizmą, dadaizmą, Rusijos ankstyvąjį avangardą ir t. t. Jis kažkaip pasitikėjo manim. Tai kai kiek vėliau sutikau Miltinį ir Zablacką, jie manęs labai nustebint nebegalėjo.“ (…) Taip pat gerai prisimenu vokiečių kalbos mokytoją Joną Kavoliūną,- jis mane įvedė į „pogrindinę“ rezistenciją. Jam padėjau platinti pogrindžio spaudą. Bet tos spaudos man niekados jis neduodavo gimnazijoje. Mes susitikdavom įvairiose kitose miesto dalyse, dažniausiai prie Biržų pilies“.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.