Vienybėje – stiprybė

2018-01-12 | Kategorija: Įžvalgos

1991 metais sausio 9 ir sausio 13 dienomis Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje tarp savanorių gynėjų buvo ir biržietis Jonas Kakliauskas, tuometinis Germaniškio pasienio posto pareigūnas, pamainos viršininkas. Reginos Vaičekonienės nuotr.

Prieš 27 metus, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę nuo Sovietų sąjungos, sovietai griebėsi agresijos. Lietuvių tautai Lietuvos nepriklausomybę teko ginti. 1991 m. Lietuvos nepriklausomybę ginti prisiekė ir Germaniškio pasienio posto pareigūnai. Tarp savanorių gynėjų buvo ir vienos pamainos viršininkas biržietis Jonas Kakliauskas.

 Grįžkime į tas dienas…

1991 m. sausio 9 ir sausio 13 dienomis teko budėti Vilniuje Aukščiausios Tarybos (dabartiniuose Seimo) rūmuose. Krašto apsaugos pareigūnai į Vilnių tomis dienomis vyko susiskirstę į du būrius. Vykome pasikeisdami. Pirmoji, sausio 9-osios, naktis mums praėjo ramiai, be jokių incidentų. Tiesiog pernakvojome ir grįžome vėl į savo tiesioginę tarnybą, Germaniškio pasienio apsaugos postą. Po kelių dienų, sausio 12 dieną, iškart po budėjimo Germaniškio poste gavau pranešimą, kad vakare vėl reikia vykti į Vilnių. Ir taip apie 19–20 val. iš Biržų savivaldybės kiemo išvykome į Vilnių LAZ autobusu ginti Parlamento. Mūsų buvo daugiau kaip 20. Į Vilnių atvykę vėlų vakarą prie Parlamento pakeitėme ten buvusius ir rūmuose budėjusius biržiečius, Krašto apsaugos karius.

Kas atvykus pirmiausia krito į akis?

Aplink rūmus – daugybė žmonių. Mums labai sunku buvo prasibrauti į vidų. Į vidų buvome įleidžiami pagal iš anksto sudarytą sąrašą ir pagal grupės vyriausiojo atpažinimą. Mums liepė eiti į pusrūsį. Ten buvo paruošta maisto: dešrelių, raugintų kopūstų. Buvo pridėliota ir palaidų cigarečių. Viskas nemokamai. Bet tada ne maistas buvo galvoje. Pamenu, daug gynėjų viduje buvo. Jautėsi įtampa, nerimas. Nusileidome dar giliau, į rūsį. Ir laukėme. Ko, neaišku. Po pusvalandžio prasidėjo panika. Užgeso šviesos, pasigirdo šūksniai: „Puola…“ Kažkas pradėjo laistyti  iš priešgaisrinės žarnos ant glazūruotų plytelių grindų, nukrito keletas armatūros virbų. Į Aukščiausios Tarybos rūmų pastatą buvo paleistos signalinės raketos.

Po kiek laiko viskas nurimo. Dar po kažkiek laiko išgirdome komandą: iš pusrūsio keltis į pirmo aukšto vestibiulį prie pat įėjimo į parlamentą iš kairės pusės (žiūrint iš pastato vidaus). Ten mes ir užėmėme savo pozicijas. Ten ir rymojome. Nusiraminome. Matėme lauko pusėje – gyva siena. Žmonių minia juosė parlamentą. Buvo statomos barikados. Vėliau žvarbus oras praretino minią. Žmonės skirstėsi. Tada jau nebelabai ramu.

Iš pradžių mus išleisdavo parūkyti į vidinį kiemą. Matėme priešgaisrinius automobilius „Ural“ parengtyje, veikiančiais varikliais. O vėliau uždraudė mums išeiti į kiemą rūkyti. Saugumo sumetimais, nes mes gynybai pradėjome daryti „molotovo kokteilius“, rūkydami galėjome patys susisprogdinti. Prasidėjo įvairios komandos, rikiuotės. Vienas iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynybos vadų buvo ir JAV kariuomenės karininkas Andrius Eiva. Pamenu jo žodžius: „Gintis lengviau nei pulti“. Aprūpino mus ir dujokaukėmis.

Po kiek laiko matome – atbėga pas karininką  Andrių Eivą pasiuntinys ir jo teiraujasi: į Ameriką užsakyti vieną bilietą tik jo žmonai ar du, abiems. Karininkas atsako: du bilietus. Atsikvėpėme šiek tiek lengviau, nes supratome: visas tas košmaras greit baigsis.

Kokie buvo Jūsų ginklai?

Tikėjimas, kad atsilaikysim, nors mes buvome beginkliai. Mūsų ginklai – armatūra, kabeliai, pačių padaryti „molotovo kokteiliai“. Mačiau ir ginkluotų. Su medžiokliniais, šratiniais šautuvais, automatais.

Mirties akivaizdoje ar tikėjotės – Lietuva bus laisva?

Vieni šventai tikėjo ir buvo pasiryžę gyvybę paaukoti. Kiti buvo tik stebėtojai. Treti tuo pasinaudojo – prasiskynė karjerai kelią…

Namiškiams, žmonai Birutei ir sūnums, likusiems Biržuose, išlydėjusiems Jus į Vilnių, nepavydžiu. Jiems buvo labai neramu…

Taip. Norėjau savo žmonai ir vaikams paskambinti, bet telefoną buvo sunku rasti. Sūnūs dar buvo maži. Jaunėlis Mantas ėjo į užkardą pas viršininką V. Linkevičių aiškintis, kur dingo tėtis, kad namo nebesugrįžta. Netrūko ir įvairiausios dezinformacijos. Pas žmoną ankstų rytą atbėgo kolegė ir pareiškė: parlamentas jau užimtas…

Kokią akimirką sudrebėjo širdis?

Išgirdus: užimti Spaudos rūmai, Sąjūdžio būstinė. V. Lansbergio atsisveikinimas. Ir skaudžiausia minutė rytą, kai mus pasiekė Lietuvos nepriklausomybę gynusių ir žuvusiųjų šiurpios nuotraukų kopijos iš įvykio vietos.

Vakare pamatėme: iš rūmų išeina signatarai. Mes, gynėjai, likome vieni. Galvojau: ką mes ginsime? Tuščius rūmus? Paskui jau ir mus surikiavo ir paaiškino, kad galime skirstytis. Nuvežt į Vilnių nuvežė, o kai reikia namo grįžti – žinokitės. Pasiūlė keletą adresų, kur apsistoti nakvynei. Vieni pasuko nurodytais adresais, kiti – pas giminaičius, pažįstamus. Mes išvargę, kelios paros neramios, nelinksmos. Aš ir du biržiečiai, Vytautas ir Saulius, pėsčiomis kiemais patraukėme į autobusų stotį. Vilnius kaip išmiręs. Po miestą važinėjo tik „Omonas“ – milicijos „voronokai“. Susiradome taksi ir važiavome į Trakus, pas mano giminaičius. Kad ir išvargę, bet akių tą naktį niekaip negalėjome  sumerkti. Rytą giminaičiai mus atvežė į autobusų stotį. Važiuodami matėme, kaip Konarskio gatvėje prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų budėjo ginkluoti „Omono“ sargybiniai.  Autobusu į Biržus namo grįžome jau vakare. Vėl tęsiau tarnybą Germaniškio pasienio poste. Per postus važinėjo „Omono“ kareiviai, persirengę civiliais ar milicijos uniforma. Jie degino postus, visaip tyčiojosi, provokavo pasieniečius.

Ką mes pasiekėme per tuos 27 metus, nuo 1991-ųjų sausio iki 2018-ųjų sausio?

Yra daug teigiamų ir daug neigiamų dalykų. Pagražėjo miestai, namai, pasikeitė miestų stogai. Padaugėjo kirpyklų, grožio salonų. Bet ir skudurynų labai daug atsirado. Ir emigracija. Kainos, paslaugos brangsta, mokesčiai kyla. Daug liūdnų lietuvių. Ir vargšų atsirado nemažai.

Ko Lietuvai trūksta?

Vienybės. Patriotizmo. Įgimto. Smetonos laikais tas jausmas buvo visaip skiepijamas. Ant 1936 metų 5 litų sidabro monetos briaunos rašydavo: „Tautos gerovė – tavo gerovė“.  Ant 10 litų – „Tautos jėga – vienybėje“. Tik vienybėje mes stiprūs, tauta – galinga jėga ir galime daug pasiekti. Bet šiandien vaizdelis kitoks – kiekvienas gyvename sau. Popiežius žmoniją perspėjo: „Gobšumas pražudys pasaulį“.

Kaip Jums atrodo, ar lietuviai esant būtinybei pakartotų Sausio 13-osios žygdarbį – ne tik ginklu, bet ir savo kūnu gintų Lietuvos nepriklausomybę?

Už Lietuvą, už savo namus, už žemę – taip, bet už tokią valdžią, kuri kovoja tik dėl savo postų, savo partijos, savo klano, – klausimas…

Pašnekovą kalbino Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

 

Vienas komentaras to “Vienybėje – stiprybė”

  1. Biedris parašė:

    Jonai,sveikinu mes atstovėjome,atstovėsime ir dar jeigu reiks.Apie valdžią geriau nekalbėkim, manau pirmi prikrautų drobinius ,kaip tai darė kai kurie ir tada.Tada buvome jauni ir drąsūs,dabar tik drąsūs.Noriu tikėti kad ta pergalė aplaistyta krauju būtų amžina ,ir priešo batai nevaikščiotų mūsų žeme.

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.