Einam į piliakalnį (I)

2018-01-09 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Piliakalnis iš paukščio skrydžio. Dešinėje – gėlininko namelis. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Nuo seno retai kas iš rašiusiųjų ir teberašančių apie Biržus savo rašiniuose nepamini šio miesto puošmenos – prie Širvėnos ežero esančios tvirtovės su didingais pilies rūmais. Šiandien pilyje įsikūręs Biržų krašto muziejus „Sėla“ (1989 m.) ir biblioteka (1988). Vienoje iš salių posėdžiauja rajono Savivaldybės taryba. Pilies teritorijoje ir pačioje pilyje nuolat vyksta įvairioms progoms skirti renginiai, sutinkami garbūs svečiai, klega jaunimas, skamba muzika. Prisimindama senovę kartais supokši patranka.

Legendos ir faktai

Apie didingą tvirtovės istoriją, čia vykusias karų mūšius ir siautėjusius gaisrus žinome iš išlikusių dokumentų, muziejaus eksponatų ir knygų.

Iki XX amžiuje prasidėjusių atstatymo darbų čia stovėjo irstantys pilies griuvėsiai, vaisių sodo apsupti. Vis toliau į užmarštį nueina prisiminimai apie pavasarį čia žydėjusias obelis, daugybę rožių ir svaigų alyvų kvapą. Pabandykime visa tai prisiminti.

Pirmiausia – trumpai apie tai, ką kiekvienas biržietis žino atmintinai.

Biržų pilis yra bastioninio tipo tvirtovė, pastatyta Širvėnos ežero pietinėje pakrantėje. Tai geriausiai išsilaikiusi tokio tipo tvirtovė šiaurės rytų Europoje ir vienintelė Lietuvoje.

Pilis buvo statoma ir griaunama tris kartus. Paminėtina, kad rengiantis Šiaurės karui, 1701 m. vasario 26 d. čia lankėsi Rusijos caras Petras I, kuris su Žečpospolitos karaliumi Augustu II pasirašė prieš Švediją nukreiptą sutartį.

Mano atmintyje išliko paauglystėje girdėta, suaugusiųjų pasakojama kraupi legenda. Neva kaskart baigiant atstatyti rūmus vienas ir tas pats pietryčių kampas bemat sugriūdavo. Statytojai kreipėsi patarimo pas vieną Perkūną tebegarbinantį senolį atsiskyrėlį. Šis patarė stojus mėnulio pilnačiai užkeiktame pilies kampe užmūryti iš bažnyčios grįžtančių jaunavedžių porą. Tai turėjo būti atlikta tėvynės labui, abiem jaunuoliams laisva valia sutikus. Patarimas buvo įgyvendintas. Po to baigiama statyti pilis nebeirdavo net nuo priešų sprogdinimo. Išlikęs pietryčių kampas virto meilės ir ištikimybės tėvynei simboliu.

Todėl už tai, kad šiandien turime unikalų paminklą, nulenkime galvas jaunavedžiams, Perkūnui ir kitiems stabmeldžių dievams.

1811 m. Biržų pilis atiteko grafams Tiškevičiams. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje pilies teritorijoje buvo įveistas parkas. 1958.08.16 „Raudonajame artojuje“ dendrologas L. Vignas rašė, kad jame augo apie 50 medžių bei krūmų veislių: iš Alpių ir Karpatų čion atklydusios juodosios pušys, iš Šiaurės Amerikos – baltosios akacijos ir vakarinės tujos. Prie retų medžių priskirtini pilkasis, sibirinis ir balzaminis kėniai. Rūmų liekanas supo ežero link šlaitu besileidžiantys medžiai, alyvų krūmai.

Dar A. Tiškevičiaus laikais piliakalnį prižiūrėdavo ir tvarkydavo miesto ugniagesiai. Lėšos, gaunamos nuomojant parką renginiams, padidindavo jų pajamas, reikalingas ugniagesybai tobulinti.

Caro laikais vieną sykį per metus ugniagesiai pilies kalne surengdavo didelę gegužinę, kurią aplankydavo pristovas ir kita miestelio ponija. Čia jie pabarstydavo „konfeti“ ir degant iliuminacijai pašokdavo.

Pilies griuvėsiai. Priekyje nuo caro valdymo laikų išlikusi pavėsinė. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Tvirtovės kampe 1919 metais bolševikai laidojo kovose kritusius raudonarmiečius.

Šių dienų lankytojai čia randa po trečio sugriovimo (1704 metais) atstatytus statinius.

1955–1962 m. rūmų liekanos buvo konservuotos. 1984 m. ir 1994 m. atstatytos rytinio bastiono parakinės, vartų pastato griuvėsiai. 1970 m. atstatytas, o 2001 m. perstatytas pilies tiltas. 1978–1988 m. atstatyta rūmų centrinė dalis ir vakarinė siena, o 2011–2013 m. – pilies arsenalas. Tam tikslui Biržuose buvo įsteigtos restauravimo dirbtuvės.

2006 m. tvirtovės rūmuose pirmą kartą Lietuvoje atstatyta XVII a. II pusės koklinė krosnis su kunigaikštytės Liudvikos Karolinos Radvilaitės inicialais LCMB.

Išliko pylimų ir vandens griovių gynybinė sistema. Tarybiniais metais nuo Birutės gatvės pusės į tvirtovę buvo pastatyti nauji laiptai.

Piliakalnis tarpukariu

Išnuomojęs iš grafo A. Tiškevičiaus pilies teritoriją tūlas Rudolfas Belinis, dar apie 1920 metus čia ganė karves, augino daržoves, kirto medžius kurui.

Susikūrus Nepriklausomai Lietuvos valstybei, Biržų tvirtovės liekanomis ėmė rūpintis vietos inteligentai. 1921 metais jie rašė į Kauną prašydami Biržų pilį paimti valstybės žinion ir pavesti ją globoti Biržų dailės draugijai „Mūza“.

Vykdant žemės reformos įstatymą pilies rūmų griuvėsiai ir teritorija buvo nusavinti. Nuo 1922 metų piliakalnį globojo Biržų apskrities valdyba, tiksliau – jos iš kelių organizacijų sudarytas komitetas. Pasibaigus sutarties su R. Beliniu nuomos terminui ji nebuvo atnaujinta. Matydama, kad piliakalnis tampa vis labiau mėgiama biržiečių poilsio vieta, miesto taryba nutarė jį perimti ir tuo klausimu pas Žemės ūkio ir Valstybės turtų ministrą pasiuntė miesto delegaciją.

Biržų piliakalnio sodas. XX a. 4 deš. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Kaune biržiečius palaikė kraštietis M. Yčas. Pagaliau, 1924 m. liepos 6 d. „Biržų žinios“ pranešė: „Biržų pilies sodas, seniau priklausęs A. Tiškevičiui, perimtas valdžios žinion…“

Valdžios pakviesti, pavasarį kastuvais, grėbliais ginkluoti talkininkai, dažniausiai – moksleiviai, rinkdavosi tvarkyti piliakalnio. Aktyvi būdavo ir Savanorių ugniagesių draugija.

1923.05.13 „Biržų žinios“ rašė: „Š. m. gegužės m. 5 d. Biržų gimnazija gražiai medeliais apjuosė apsodino visą Biržų pilį. Kitais metais manoma pasodinti antrą medelių eilę. Tokiu būdu pasidarys aplink visą pilį graži alėja…“

Talkininkų darbo nauda ženkliai padidėjo įkūrus skautų organizaciją. Kartu su „Vaidevučio“ draugovės skautais, draugininku mokytoju J. Kutra bei skiltininkais dirbo ir notaras P. Lembertas: mokė mokinius dalgiu pjauti žolę, karpyti gyvatvores, sodinti medelius.

Nuo seno piliakalnyje vykusių gegužinių ir pasilinksminimų tradicija išliko ir Lietuvai tapus nepriklausoma.

Keletas to meto įvykių

1922 metų spalio mėn. į Biržus atvyko karo muziejaus organizatoriaus generolo leitenanto Nagevičiaus įgaliotas asmuo išvežti į Kauną pilies kalne atrinktų išlikusių patrankų.

1923 m. „Biržų žinios“ paskelbė, kad minint Lietuvos 5 metų sukaktį gegužės 6 d. mieste buvo pasodinti trys ąžuolėliai. Vienas jų (Radvilų) buvo pasodintas piliakalnyje. Tačiau praėjus vos trims paroms: „…Pilies kalne naktį gegužės m. iš 9 į 10 d. nulaužė pasodintą ištikimų tėvynės sūnų ir dukterų Lietuvos 5 metų Nepriklausomybės atminimui Radvilų medžio viršūnę ir išlaužė ties juo pasodintus 8 kitus medelius…”

1924 metais vykusios kooperacijos šventės metu čia buvo surengta gegužinė. Kooperacijos ir įvairių žemės ūkio sričių knygomis prekiauta atskirame paviljone. Tais pat metais, prieš Jonines čia dainavo dainų šventei besiruošiantis Lukoševičiaus vadovaujamas 70 žmonių choras.

Piliakalnio tvarkymui, medžių ir gėlynų sodinimui ir priežiūrai nuo 1925 metų Biržų miesto savivaldybė samdė sodininką. Jo dėka piliakalnis dar pagražėjo. Oranžerijoje užaugintos gėlės buvo pardavinėjamos ir miesto gyventojams.

1925 metais „Biržų žiniose“ skaitome: „L.F.L.S. Biržų klubas š. m. birželio mėn. 14 dieną rengia Gross-Country (su gamtos kliūtimis) bėgimus tokia tvarka: iš Piliakalnio į Rimkuškius, Astravą ir vėl į Piliakalnį“… Tai buvo pirmosios bėgimo kroso varžybos Biržuose.

Biržų miesto savivaldybė piliakalnį nuomodavo įvairioms vakarus ir gegužines čia rengiančioms visuomeninėms organizacijoms. 1926 metais tvirtovės pietvakariniame sparne ji išnuomojo sklypą Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) Biržų klubo valdybai. Jame tais pat metais dailės draugija „Mūza” įrengė pirmąją lauko teniso aikštelę.

Teniso kortai

Įrengiant piliakalnio viduryje antrąją teniso aikštelę talkininkaujančiam jaunimui vadovavo notaras Pr. Lembertas ir teismo tardytojas J. Jazbutis. Pavakare, didelis būrys gimnazistų ir pradinukų rinkdavosi į piliakalnį. Aikštelei numatytoje vietoje dar nuo praėjusio karo buvo išlikę vielomis apraizgyti apkasai. Veždami karučiais gruntą, vyresnieji juos užkasinėjo ir lygino. Po komandos „Darbą baigt!“ talkininkai išsirikiuodavo. Stropiausieji talkininkai gaudavo dovanų. Po to visi rikiuotėje dainuodami žygiuodavo į Širvėną maudytis.

1931 metai. Teniso kortai Biržų pilies teritorijoje. Priekyje matomas 1926 m. įrengtas kortas. Už jo – įrengtas vėliau. Dešinėje matomas baigiamas statyti vasaros teatras. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Laukiantiems eilėje į kortus, prie jų buvo pastatyti du stalo teniso stalai.

Prie aikštelių sportininkams buvo pastatytas dviejų kambarėlių namelis. Čia jie palikdavo savo daiktus, persirengdavo, pasportavę apsiprausdavo duše iš palubėje pakelto vandens bako.

Teisę žaisti čia vasarą turėjo už 20 litų nuolatinį bilietą įsigiję teniso mėgėjai. Vienkartinio bilieto kaina – 50 centų.

Prie kortų glaudėsi aikštelė vaikams žaisti.

Griuvėsiai – vaikų žaidimų vieta

Kurį laiką iš arešto namų į piliakalnį atvedamiems kaliniams buvo paliepiama iš po griuvėsių kasti žvyrą ir juo barstyti parko takelius. Šis griuvėsių žalojimas buvo sustabdytas.

Pilies griuvėsiai buvo nuolatinė berniukų kariškų žaidimų vieta. Jie pasiskirstydavo į dvi kariuomenes. Pasivadinusiai „Ženklas Zorro“ vardu komandai vadovavo latvių pradinės mokyklos mokytojo sūnus Laimutis Liepa. Berniukai fechtuodavosi, gainiodavo priešininkus arba nuo jų bėgdavo, imdavo į nelaisvę. Laipiojimas buvusios pilies griuvėsių sienomis dar labiau juos ardė.

Griuvėsiai vaikų žaidimui netiko ir dėl antisanitarinės jų būklės. Juose tvyrojo drėgmė ir nemalonūs kvapai. Apsigyvenus gėlininkui šie žaidimai baigėsi. Vieno neatsargaus žaidimo metu alaus bravoro savininko B. Kolupailos sūnus Vaclovas neteko akies.

Apie pilies griuvėsių atstatymą ar bent restauravimą dar nebuvo net užsimenama.

Borisas JANUŠEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags:

Vienas komentaras to “Einam į piliakalnį (I)”

  1. Vaiva parašė:

    Patiko, kaip visada:) be jau gerai zinomu pagrindiniu faktu, idomu paskaityti ir kitus pvz ugniagesiu veikla Tiskeviciu laikais..ir vistik nesubrendeliska miesto valdzia buvo -naudojo visuomenes reikmem, o apie pastatu apsaugojima negalvojo, o tiek daug buvo islike..tas pats akmuo ir i Tiskeviciu darza.. lauksiu kt straipsnio ir gal suzinosiu, kada gelininkas ten apsigyvemo 🙂 prasmingu ir darbingu metu autoriui!

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.