Biržai – jo įkvėpimo, skausmo ir vilčių žemė (Petro Skodžiaus devyniasdešimtmečiui)

2018-01-09 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Paskutiniosios knygos „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“ sutiktuvės Biržų pilyje. Petras Skodžius sulaukė daugybės sveikinimų. „Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.

Gruodžio 26-ąją jis būtų šventęs devyniasdešimtąjį gimtadienį. Tačiau jau aštuoneri metai kaip rašytojo Petro Skodžiaus nėra su mumis. Palengva blėsta atminimas apie žmogų, iki pat paskutinio atodūsio likusį ištikimą Biržų žemei, visada savo kūryboje buvusį už didelį jausmą, už tai, kad literatūra taurintų, tarnautų aukštiems idealams, ateities žmogus būtų bent kiek geresnis už esamą, duotų nors kiek daugiau, negu pasiima.

Gimė rašytojas 1927 metų gruodžio 26 dieną Kupreliškyje, mokytojų Paulinos ir Povilo Skodžių šeimoje. Joje dar augo penkeriais metais vyresnės seserys dvynukės Jadvyga ir Elena. Po metų šeima apsigyveno Biržuose. Iki penkto skyriaus tėvas buvo sūnaus auklėtojas. Tryliktojoje, paskutiniojoje savo knygoje „Gyvenimo briaunos – švelnios ir aštrios“ Petras Skodžius rašo, kad tokia situacija jį slėgusi, nes tėvas, jeigu sūnus kartais neišmokdavo pamokos, tai žinodamas jį paklausdavo atsakinėti, ir, norėdamas pasirodyti principingas, įrašydavo dvejetą. Todėl būsimam rašytojui vaikystėje nori nenori teko būti stropiam, pavyzdingam ir gerai mokytis.

Biržų „Aušros“ pradžios mokykloje jam labiausiai sekėsi lietuvių kalba. Paskatintas į mokyklą atvykusio 1938 metais Klaipėdoje pradėjusio eiti vaikiško žurnaliuko „Bangelės“ atstovo, dešimtmetis trečio skyriaus mokinukas parašė vaizdelį „Kaip mes vagį pagavome“. Jis buvo išspausdintas žurnale, o redaktorius jaunąjį autorių pakvietė parašyti dar. „Tuoj vėl sudėjau, kaip Širvėnos ežere įlūžusį draugą išgelbėjom, paskui pasakėlę apie tinginį, Biržų pilies piešinį…“, – prisimins P. Skodžius. Tačiau 1939 metais, Klaipėdą užgrobus hitlerininkams, žurnalas buvo uždarytas.

Mokydamasis Biržų gimnazijoje svajoja tapti gydytoju. Literatūra ir rašytojai jam atrodo kažkas nežemiška. O pirmasis pamatytas gyvas rašytojas buvo Vienuolis. Dvylikametis vaikinukas Anykščiuose, vaistinėje, pamatęs rašytoją, žiūrėjo į jį kaip į šventąjį. Mediku tapti sutrukdė liga. Susirgo kaulų tuberkulioze. 1943 metais buvo atvežtas gydytis į Aukštosios Panemunės sanatoriją. Po pusantrų metų jau galėjo vaikščioti be ramentų. Sanatorijoje į jo rankas pateko Pivošos (rašytojo Augustino Griciaus slapyvardis) feljetonų rinkinys „Pamokslai idėjos broliams“. Šios knygelės įkvėptas parašė pirmąjį savo feljetoną apie sanatorijos trūkumus. Jis buvo išspausdintas sanatorijos laikraštėlyje. Ligoniai autoriui dėkojo už tai, kad jis visą teisybę išdėjo, o sanatorijos direktorė smarkiai išbarė ir pagrasino: jeigu dar kas panašaus pasitaikys, išmes iš sanatorijos.

Sugrįžęs į Biržus, rašė feljetonus apie nepatinkamus gimnazijos mokytojus. Juos skaitė gimnazistų vakaruose, literatų būrelio susirinkimuose. Po daugelio metų autobiografijoje prisimins, kad tuomet negalvodavęs, jog jo juokas ne visiems patinka, o kai jam po vieno viešame gimnazistų vakare perskaityto feljetono elgesio pažymį sumažino iki trijų, didžiavosi, kad kenčia už teisybę ir visų bendrus reikalus. Tais metais paskutinėje gimnazijos klasėje mokęsis Vytautas Kubilius, vėliau tapęs literatūrologu, pastebėjęs P. Skodžiaus gabumus, parašė jam ilgą pagiriamąjį laišką, skatindamas toliau dirbti satyroje, aiškino apie jos uždavinius, siūlė susipažinti su pasaulinio garso satyrikų kūryba.

Pokario metais P. Skodžius pradėjo rašyti knygų recenzijas, eilėraščius, korespondencijas. Jo publikacijos vis dažniau pasirodydavo rajono laikraštyje. Nors gyventi buvo sunku. Liga išplėšė iš paskutinės suaugusiųjų gimnazijos klasės. Sudužo svajonė studijuoti mediciną.

Tarsi atpildas už patirtas kančias į jo gyvenimą atėjo moteris. Su kuria jam bus skirta būti kartu daugiau kaip penkiasdešimt metų. „Mokanti suprasti, atjausti, aukotis, – rašys apie žmoną Alę po daugelio metų. – Ir išgelbėjo mane. Padarė mano gyvenimą kaip niekad viltingą, kupiną meilės, grožio, prasmės. Ji nepabūgo mano ligos, ateities su manimi, sakė, kad už mano kentėjimus mane labiau myli. Ji nebuvo iš dausų nusileidusi ar romanuose išskaityta, o reali, sveika, neseniai Panevėžio seminariją baigusi mergina…“

Pirmoji tarnyba buvo literatūrinio darbuotojo pareigos 1951 metais pradėtame leisti Pabiržės mašinų ir traktorių stoties politinio skyriaus laikraštyje „Stalinietis.“ Jo redaktorius Feliksas Danilevičius neprieštaravo, kad P. Skodžius dirbs namuose, gulėdamas. Tačiau po metų Pabiržės MTS politiniam skyriui pradėjo vadovauti naujas viršininkas. „Man aktyvisto reikia, o ne lozoriaus“, – pasakė naujasis viršininkas ir iš darbo atleido.

1952 metais Petras Skodžius buvo priimtas dirbti Biržų rajono laikraščio (nuo 1950 iki 1960 metų jo pavadinimas buvo „Raudonasis artojas“, nuo 1960 iki šiol „Biržiečių žodis“) buhalteriu. Netrukus – korektoriumi. Vėliau – atsakinguoju sekretoriumi, redaktoriaus pavaduotoju.

Literatūra jam visada buvo arčiau širdies negu žurnalistika. Tačiau reikėjo atiduoti duoklę darbui, per keliasdešimt metų (iki 1986-ųjų) parašyti šimtus, o gal ir tūkstančius nereikšmingų, vienadienių, mažai kam reikalingų publikacijų. Žurnalistai tais dešimtmečiais buvo laikomi ideologiniais darbuotojais, todėl privalėjo rašyti tuometinei partijai bei jos vykdomai politikai pritariančius tekstus. P. Skodžius yra sakęs, kad dirbdamas žurnalisto darbą turėjęs apie dvidešimt slapyvardžių. Pavarde pasirašydavęs tik savo vertingiausias publikacijas. Panašiai elgdavosi ir kiti žurnalistai. Skaitytojams turėjo atrodyti, kad laikraščiui rašo daug autorių.

Atsinaujinusi sunki liga beveik dešimtmečiui paguldė į patalą. Vėliau P. Skodžius ne kartą sakys esąs dėkingas tų metų humaniškiems redaktoriams Jonui Drevinskui ir Natalijai Bajorūnienei, nes jie jo neatleido iš darbo, davė redakcijoje kambarį ir jis galėjo rašyti straipsnius ir feljetonus, redaguoti skaitytojų laiškus, skaityti laikraščio korektūras gulėdamas. Visą savaitę praleidęs redakcijoje, tik sekmadieniams parkeliaudavo į namus.

Laikraštis jam buvo tas siaurutis lieptelis, per kurį jis žengė pirmuosius žingsnius į literatūrą. Savo atsiminimuose jis rašys buvęs vienintelis rašytojas, neturėjęs rašomojo stalo, nes visas knygas parašė dėl fizinės negalios priverstas gulėti lovoje. Humoreskas, o vėliau ir apsakymus pradėjo spausdinti šalies laikraščiai ir žurnalai. Pagaliau 1959 metais išsipildė karščiausia svajonė – pasirodė pirmoji rašytojo humoreskų ir feljetonų knyga „Atsiknojusi lentelė“. Leidybinę recenziją, rekomenduodamas knygą išleisti, parašė rašytojas satyrikas Antanas Pakalnis, netrukus tapęs artimiausiu Petro Skodžiaus draugu. „Mūsų draugystė truko aštuoniolika metų. – iki paskutinio grumsto, užberto Antakalnio kapinėse ant Antano kapo“, – vėliau prisimins P. Skodžius.  Po metų jis buvo priimtas į Rašytojų sąjungą.

P.Skodžius ne kartą yra sakęs, kad jo kūrybinis palikimas gana kuklus. Tik trylika knygų. Visada rašęs tik įkvėpimo pagautas: „Kartais dirbu daug, dieną naktį, o kartais ištisais mėnesiais neparašau nė eilutės. Nesakau, kad tai gerai. Parašydamas kasdien nors po puslapį, būčiau daugiau padaręs“. Jo kūryba išversta į čekų, latvių, lenkų, rusų, ukrainiečių, kazachų, azerbaidžanų, vokiečių ir kitas kalbas. Už šiuos vertimus rašytojas daugiausia buvo dėkingas skaudaus likimo poetei ir vertėjai šiaulietei Auksei Vasaitytei, išvertusiai jo noveles į rusų kalbą. Auksė, dar vaikystėje susirgusi poliomielitu ir paralyžiuota visą gyvenimą (mirė būdama vos keturiasdešimties) praleido invalido vežimėlyje. Į kitas užsienio kalbas P. Skodžiaus novelės ir apsakymai buvo verčiami iš rusų kalba išleistos knygos „Sužeisto paukščio klyksmas“ (1987 m.).

Petras Skodžius 2001 m. gegužės 7 d. su „Biržiečių žodžio“ moksleivių literatūros konkurso dalyviais. Rašytojas buvo šio konkurso komisijos pirmininkas. „Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.

Daug metų Petras Skodžius vadovavo prie „Biržiečių žodžio“ redakcijos jaunųjų literatų būreliui. Šio būrelio nariai buvo poetai Vaidotas Spudas, Konstantinas Snarskis, Jonas Strielkūnas, Vilius Mizaras, Kęstutis Nastopka, Kostas Fedaravičius, Vytautas Valionis, Danutė Balbierienė ir kiti (tarp jų ir šio rašinio autorius) tuomet dar jauni literatai. Ir vėlesniais dešimtmečiais, rengdamas laikraštyje literatūros puslapius, negailėdamas geranoriškų patarimų bandantiems kurti (jo palaikomi pirmuosius žingsnius į pripažinimą žengė poetai Alma Karosaitė, Alis Balbierius, Arvydas Valionis, Petras Balčiūnas, Virginijus Gasiliūnas), rašytojas plėtė biržietišką literatūros lauką, siekė, kad kiekvienas, talento kibirkštėle apdovanotas, kuo geriau atsiskleistų savo kūryba.

Nuolatinį jo dėmesį jautė ir „Versmės“ literatų klubo nariai, ir patys jauniausieji – moksleiviai. „Biržiečių žodžio“ redakcijos rengtuose rajono moksleivių literatūriniuose konkursuose jis visada nuoširdžiai ir jautriai vertindavo jaunųjų kūrybą, negailėdavo kūrėjams naudingų patarimų.

Literatūrinio kelio pradžioje rašytojui atrodė, kad jo kūryboje svarbiausia yra satyra ir humoras. Tačiau parašęs keturias satyros ir humoro knygas, pajuto, kad lyrinė novelistika arčiau prie širdies, nes niekada žmogui gyvenime nebus per daug gerumo ir šilumos: „Todėl novelėse teigdamas grožį, meilę, taurumą, trokštu žmogų matyti didelį, vertą savo svajonių ir laimės“. Ne vieną dešimtmetį jo kūryboje svarbiausią vietą užėmė novelistika.

1989 m. Biržų miesto garbės piliečiai akademikas Algirdas Žukauskas (dešinėje) ir rašytojas Petras Skodžius. „Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.

Tačiau P. Skodžius nenutolo ir nuo publicistikos. Gal todėl, kad rašytojui visada buvo brangūs Biržai ir jų žmonės. Šios taurios meilės skatinamas jis rašė meniškas apybraižas apie ryškius pėdsakus lietuvių literatūroje ir kultūroje palikusius kraštiečius, kurie rašytoją domino ir žavėjo. Negreitai gimdavo šios turiningos, jautriai sukurtos apybraižos:  „Apybraižoje negali pasikliauti vien literatūrine išmone, nes tam varžo faktai, kuriuos renkant kartais tenka įdėti daug juodo darbo. Sakysim, prieš rašydamas apybraižą apie Kazį Binkį („Palikęs pavasarių šimtą“) važinėjau į Vilnių, Kauną, Papilį, kitur, lankiausi muziejuose, bibliotekose, susitikinėjau su rašytojo žmona Sofija Binkiene, jo bičiuliu poetu Antanu Miškiniu, jo buvusiu mokiniu Papilyje Juozu Vilminiu, kitais rašytoją pažinojusiais žmonėmis, kas atėmė visą pusmetį, bet kartu teikė daug džiaugsmo, kai surasdavau apie rašytoją ką nors naujo, kai pats ėmiau jį geriau pažinti ir suprasti. Panašiai buvo ir su apybraižomis „Kovos didybė amžina,“ „Visada siekęs ir ieškojęs,“ „Šnarėdamas bėga laikas“ apie Kazį Jakubėną, Borisą Dauguvietį, Haliną Korsakienę“.

Tie, kurie skaitė paskutiniąją Petro Skodžiaus knygą ar buvo arčiau rašytojo, žino, kokį dvasiškai sunkų paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jam skyrė likimas. Likus metams iki pensijos, jis buvo atleistas iš darbo (naujai paskirta redaktorė pasakė, kad jai reikalingas sveikas pavaduotojas), o atgimimo metais jį dar stipriau sukrėtė šalies spaudoje pasirodžiusi rašytoją dėl sovietiniais metais parašyto straipsnio smerkianti publikacija. Prireikė ne vienų metų, kol jautrus žmogus pajėgė atsitiesti, vėl pajusti gyvenimo prasmę, būties pilnatvę.

Biržų miesto Garbės pilietis, rašytojas ir nusipelnęs žurnalistas, ne vienos premijos laureatas Petras Skodžius mirė 2009 metų gegužės 9 dienos rytą. Palaidotas naujosiose Biržų kapinėse.

 Algirdas BUTKEVIČIUS

 „Biržiečių žodžio“ archyvo nuotr.

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.