Kvedariškyje – Kalėdos

2018-01-05 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Šį savaitgalį Rytų krikščionys švenčia Kalėdas. Šventė užsuks ir į atokų Papilio seniūnijos Kvedariškio kaimą pas rusus sentikius. Labai jau nedaug jų likę… Tik Stepanovos ir Samuilovai.

Tik prijaučianti

Į Kvedariškį, per Kvedariškį ir iš Kvedariškio veda tiesūs keliai. Vienas jų – pro kapinaites. Labai neseniai amžino poilsio čia iš Kupiškio pas artimuosius sugrįžo devyniasdešimtmetė senutė. Ne ji vienintelė. Šalia jos – ir vietiniai.

Kiek tolėliau nuo kapinaičių juoduoja mažas namelis. Kažkada čia gyveno sentikiai Stepanovai. Vienas iš sūnų, Kristantijus, įsimylėjo laisvamanę miestietę Genovaitę. Iš Klaipėdos.

Genovaitė Stepanova rusų sentikių švenčių nešvenčia. Bet anytos Alinos giminės relikviją saugo. Sentikių atminimui per Kūčias prie kryželio įžiebia ir žvakelę. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Susitikinėdavome, laiškais susirašinėdavome. Visaip jis mane į kaimą viliojo, bet aš, miestietė, neįsivaizdavau šitame kaime gyvenimo. Kartą iš vyro gavau laišką. Jis rašė, kad labai sunkiai serga. Kvietė atvykti. Atvažiavau. O jis, žaltys, sveikas, lankoje šieną pjauna. Apgavo. Prisikalbino. Likau. Susimetrikavome. Iš pradžių ne kartą iš Kvedariškio norėjau bėgti atgal į Klaipėdą. O paskui apsipratau. Kelis dešimtmečius su vyru gyvenome, 6 vaikus užauginome. Nukaršinau anytą Aliną, prieš 12 metų palaidojau ir savo Kristantijų. Našlauju. Pripratau Kvedariškyje ir niekas manęs iš čia neišvarys, – pasakoja Genovaitė.

Moteris prisipažįsta: anyta Alina buvo tikinti, laikydavosi sentikių papročių, vaikščiodavo melstis į cerkvę. Šeimos nariai bendravo rusų kalba. Anyta Alina – tolerantiška, į jaunųjų šeimos santykius nesikišdavo, marčią gerbė. Genovaitė pakliuvusi į sentikių cerkvę, į jų apeigas, bet praėjus 50 metų jaučiasi – ne sava.

– Nueinu, pagerbiu. Žegnonės, poterių neišmokau, bet visą gyvenimą jiems prijaučiu. Kvedariškyje gyveno ir jau išmirė daug vyro giminių, net keli Stepanovai. Visi labai draugiški. Likome tik mes, moterys našlės, pošal.  Iki šiol bendraujame su amžiną atilsį Mamonto Stepanovo žmona Danute. Antanida Stepanova – mano gyvenimo šviesulys. Taip atsitiko, kad į Kvedariškį atsikraustė dar viena klaipėdietė Tatjana. Ji man kaip dukra, – kalba Genovaitė.

Genovaitė neseniai grįžusi iš ligoninės. Ir skubėjusi tvarkyti namus,

– Jau atšvenčiau katalikiškas Kūčias ir Kalėdas. Šaldytuve dar yra likučių nuo šventinio stalo – silkės, žuvies. Kol gyva buvo senutė anyta, ji rusų Kalėdų išeidavo švęsti pas kaimynus rusus. O vyras, ką paduosi, tas jam tikdavo. Švenčių nesureikšminu. Gerai ir sumuštiniai, – pasakoja Genovaitė.

Reginos Vaičekonienės nuotr.

Ir praveria plačiau duris. Pas Genovaitę Stepanovą – šventinis skalbimas. Skalbiniai išdžiaustyti kambaryje. Ant etažerės viršuje, garbingiausioje vietoje, prie dirbtinių gėlių puokštės, šių namų buvusių šeimininkų sentikių relikvija – kryželis. Genovaitė žada: šį savaitgalį, per rusų sentikių Kalėdas, prie jo uždegs žvakelę.

Uždarome juodojo namelio duris, o Genovaitė – tuoj prie telefono. Skambina savo kraštietei Tatjanai ir praneša: Kvedariškyje – svečiai. Su balta striuke. Aplankys ir ją…

 Ksenijos viešnios

Tatjana „Biržiečių žodžio“ nelaukia. Įsispiria į batus ir skuba kur arčiau. Pas savo kaimynę mūsų pasitikti. Antras tiesus kelias mus veda ir su Tatjana suveda pas Kseniją Samuilovą. Kaip visuomet prieš šventes jos koridoriuke kvepia obuoliais. Per sentikių Kalėdas Ksenijai – gimtadienis. Iš anksto, net prieš tris mėnesius, Samuilova sulaukusi ir brangiausios gimtadienio dovanos. Gimė trečias proanūkėlis Lukas.

Ksenijai, kelių rusų sentikių kartų palikuonei, po senovei: Kvedariškis vis dar Fiodoriškis. Ir metus ji skaičiuoja nuo Adomo. Sausio 14-ąją laukia 7528-ųjų. Senąjį kalendorių, dovanotą dvasininko, saugo, bet dažnai į jį nežiūri. Sieninį, lietuvišką kalendorių, Ksenijai pristato laiškanešė. Tame kalendoriuje – mėnulio fazės, saulės laida. Ksenijai gamtos reiškiniai labai svarbūs. Kūčių dieną ji irgi žiūrės į žvaigždes. Kai patekės sentikių žvaigždė, sės prie stalo. Pasak Ksenijos, dvylikos patiekalų sentikiai vakarienei neruošia. Svarbiausia jai tirštas kaip šaltiena avižų kisielius ir „suta“: virintas saldintas vanduo. Kisielių su šaukštu kabina iš dubens, panardina į „sutą“ ir srebia. Kviečių nevirs. Juos jau sunku sukramtyti.

Ksenijai Samuilovai šventės sutampa su jos gimtadieniu. Tatjana – Ksenijos dažna viešnia. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Trečiadienį į kaimą užsuks „autolavkė“, atveš šviežių šventinių produktų mūsų Kalėdoms: mėsos vyniotinio, bandelių, sausainių, silkės, žuvies… Anksčiau mes, moterys, šeimininkaudavome. Kiekviename kieme pyragus su cinamonu Kalėdoms kepdavome. Nebeturime sveikatos. Paskutinį kartą bandeles minkiau dubenį pasidėjusi ant grindų ir klūpodama prie jo, – pasakoja Ksenija Samuilova.

Apgailestauja: Rokiškio cerkvės nebepasiekia. Pamaldos ilgos, neišlaikytų skausmingos kojos. Bet per rusų Naujuosius metus kvedariškiečius aplankys jų parapijos dvasininkas. Aplankys kiekvienus namus, pašventins. Pagal sentikių tradiciją dvasininką lydės trys giedotojai palydovai. Tai bent iškilmė, tai atgaiva, – džiaugiasi moteris.

Per Kūčias ir Kalėdas ji lauks svečių iš jaunosios kartos – anūkų, proanūkių iš Pandėlio, Rokiškio. Su vyru Ivanu Ksenija užaugino du sūnus. Vienas miręs, antras uždarbiauja Švedijoje. Ir šis nesugrįš. Pasak Ksenijos, didžiausias šurmulys tikriausiai bus pas kaimynę Antanidą Stepanovą. Antanida sulauks daugiausia svečių.

– Kvedariškyje visos mano šaknys. Gimiau, užaugau ir pasenau. Negailestingai tuštėja mūsų kaimas. Apie 10 negyvenamų namų. Visi į kapines tik grįžta… Mano augime labai daug jaunimo buvo. Vienais metais į kariuomenę iš Fiodoriškio išlydėjome net 9 vaikinus. Vien mūsų kieme augome 4 seserys ir brolis. Likome tik dvi seserys. Mažoji mūsų gyvena Kupiškyje. Tatjana 8 metais už mane jaunesnė, bet metai nesvarbu, jeigu sveikatos nebeturi, – kalba Ksenija Samuilova.

Jos žodžiais, nors sentikiai kaimynai paseno, kiti pas vaikus miestuose glaudžiasi, bet tarpusavio meilė, bičiulystė išlikusi visam gyvenimui. Ypač prieš šventes sustiprėja tas jausmas, atgyja prisiminimai. Ksenijai iš Radviliškio skambina kaimynė Apfija, iš Biržų – Antanida. Vaikystės dienų bičiulei vilnietei Kristinai Ksenija prieš šventes išsiuntė sveikinimo atviruką ir laišką.

– Kūčių išvakarėse jaunystėje ir mes prasimanydavome įvairiausių burtų, prietarų. Tekę vaikščioti palei langus vakarais, klausytis, ką kaimynai kalba. Sakydavo, ką išgirsi, tas gyvenime ir nutiks. Teisybė. Nugirdau kartą, kaip kaimynai apkalbinėjo vieną mergaitę, kuri mokslus metė. Nori tikėk, nori netikėk, bet ir man vėliau taip nutiko: tik septynias klases baigiau. Merginoms rūpėdavo ateitis, iš kur sulauks piršlių, koks vyras bus. Gaudydavome patamsyje iš tvarto vištas, nešdavomės į kambarį ir pripylusios grūdų, vandens, pastačiusios veidrodį stebėdavome, kur višta pirmiausia puls. Vandenį gers – vyras bus girtuoklis, les – daug valgys, prie veidrodžio – vyras bus „frantas“… Viena kaimynė taip būrė: pasistatė veidrodį, stiklinę su vandeniu ir į ją įmetė vestuvinį žiedą. Vyriškio veidą išvydo, bet išsigando ir apvertė veidrodį iš baimės. Jūs, lietuviai, per Kūčias po staltiese dedate šieną ir traukiate šiaudą, spėliodami savo ateitį, o mes po staltiese dedame žiedą, lėlę arba anglies gabaliuką. Žiedą ištrauksi – vestuvės, lėlę – vaiką turėsi, anglį – mirtis, – prisiminusi jaunystės burtus tik šypsosi Ksenija.

Visą laiką mūsų pokalbio klausosi kaimynė Tatjana. Įsiterpia ir ji. Į Kvedariškį ji atsikraustė iš Klaipėdos prieš 15 metų. Rusai sentikiai jai – kaip antroji šeima. O sentikės Antanida ir Ksenija – kaip motinos. Jeigu Tatjana nuklysta, jos ir pabara, ir pagalbos ranką ištiesia.

– Artėjančių Kalėdų šventėms aš tau, Tatjana, surišau tris beržines vantas, – sako Ksenija. Jos žodžiais, vantas iš beržo šakų geriausia rišti prieš Žolinę, rugpjūčio mėnesį.

Vanta labai puiki dovana. Kiekvieno sentikio sodyboje – po dūminę pirtelę. Ne tik kaimo įvaizdžiui, bet ir sveikatai. Sentikiai, kad ir senoliai, pirtyje periasi kas antrą savaitę. Prieš Kūčias irgi būtinai kūrens pirtį, duos garo.

Lūkesčiai

Fektistas Samuilovas ir Marija Samuilova dar dviese. Antradienį pasirodė saulė, todėl Marija su lazdele išėjo pasivaikščioti po kiemą. Kambaryje ant lovos rymo jos vyras Fektistas. Pro langą jam matyti cerkvė. Graži iš išorės. Apkalta šiemet lentelėmis. Kas galėjo patikėti?..

Fektistas Samuilovas. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Viltis dėjau, su malda… Surėmėme pečius mes, sentikiai, rinkome aukas. Nieko nebūtų buvę, jeigu ne giminaičiai, ne mūsų kartos sentikių atžalos – Tania, Kostas, Vladimiras Strelcovai. Jie išgirdo mūsų problemas. Neleido prosenelių, senelių, tėvų maldos namams sugriūti. Per Naujuosius metus, kai iš Rokiškio cerkvės atvažiuos pas mus kunigas, galbūt atrakinsime ir savo cerkvę. Durys irgi naujos. Bet stogas – kiauras. Biržų rajono meras V. Valkiūnas žino. Gal jis dabar prisimins savo pažadus man, tuo pačiu ir mūsų tikėjimo bendruomenei ir pagelbės – mūsų cerkvei bus uždėtas naujas stogas? – svajoja Fektistas Samuilovas.

Aštuntą dešimtį baigiąs sentikis visą gyvenimą kelias savaites prieš Kalėdas ir Velykas laikosi griežto pasninko. Vienintelis vyras ir vienintelis sentikis. Čia pat prie lovos jo altorėlis, žvakidė. Vienintelė paguoda – malda. Liepsnojanti žvakė kaip paskutinė viltis.

– Dėl ko, Dievuli, mus taip pažeminai? Marija nebeturi akių, po operacijos, o aš kojų? Bet vis dar turiu viltį, vis gręžiuosi rytą į tekančią saulę ir Dievulio prašau, kad žmonai grąžintų akių šviesą. Vis dar laukiu. Gal ne šiandien, gal ryt. Kelis žingsnius iš lovos atsikėlęs paeinu. Atsiranda po maldos man jėgos. Tarsi kažkas pastumia į priekį ir turiu eiti pirmyn, – iš visos širdies atsidūsta Fektistas.

Marija Samuilova. Reginos Vaičekonienės nuotr.

– Penkių vaikų susilaukėme. Vieną mažiuką palaidojome. Du sūnūs gyvena čia pat, o dukros – toli. Viena – Norvegijoje, kita – Latvijoje. Kai gulėjau ligoninėje, mane slaugė, tikriausiai per Kalėdas nebeatvažiuos. Jeigu kas atvažiuos, Kalėdos bus linksmesnės, o jeigu vieni – nelabai linksmos, – sako Marija Samuilova.

Kaip ir pas jų kaimynę Kseniją, namuose jau kukliai papuošta eglės šaka. Po švenčių namų šeimininko Fektisto nurodymu eglės šaka bus sudeginta, o jos pelenai išberti lauke. Ten, kur koja nemindoma žemė. Taip kasmet. Prie pat kelio, sodyboje, pasodinta žaliuoja ir nauja eglutė. Maža kaip rūtos kelmelis.

…Pakalnėle nuo Apaščios upės trečiuoju tiesiu keliu grįžta dar viena kaimynė, Danutė Stepanova. Danutė bandė nusigauti iki savo miškelio kalėdinės eglutės sentikių šventėms, bet nesėkmingai. Neįmanoma upės perbristi. Apaščia kaip niekad užtvinusi.

Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags:

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.