Pokalbis apie laiką grįžti namo

2017-12-15 | Kategorija: Įžvalgos

Editos Mikelionienės nuotr.

Prieš daugiau nei mėnesį su Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu kunigu Algiu Neverausku kalbėjome apie Vėlinių prasmę. Tuomet sutarėme susitikti ir advento laikotarpiu. Pakalbėti apie jautriausius, subtiliausius dalykus pasitinkant didžiąsias metų šventes. Apie šurmulį, vienatvę minioje, skubėjimą ir nemokėjimą sustoti. Apie laukimo ir išlaukimo prasmę, bendrystės dovanos svarbą.

Adventas – susikaupimo, ramybės laikotarpis. Tuo pačiu ir pasiruošimo šventėms, skubėjimo metas. Kaip visą tai suderinti?

Adventas kviečia sustoti ramybei. Ramybė susijusi su apmąstymais apie santykį su Dievu, žmonėmis, savimi. Čia derėtų filosofo Blezo Paskalio žodžiai: „Didesnė dalis problemų kyla dėl to, kad žmonės nesugeba pabūti tylumoje, vienumoje“. Kitas dalykas – Kristaus laukimas. Pranašas Izaijas kviečia ištiesint kelią Viešpačiui, kad Dievas galėtų ateiti į mano gyvenimą. Per skubėjimą nerandame laiko nei Viešpačiui, nei žmonėms, prie kurių dažnai priprantame, kurie mus erzina, bet be kurių neturėtume šio gyvenimo. Kartais esame gundomi Kalėdomis be Kristaus, gundomi Jį išmesti kaip pagrindinę priežastį, dėl ko turime ir Kalėdas, ir adventą. Visuomenė praranda laukimo džiaugsmą, visko nori čia ir dabar. Tačiau sulauktas dalykas yra smagesnis. Adventas yra daugialypė dovana.

Advento laikotarpiu svarbu ne tik laukti ar padaryti gerus darbus, bet ir padirbėti su savimi, kovoti su savo ydomis, blogais įpročiais. Dažnai nesuvaldome savo pykčio, pavydo, tuštybės, rūstumo. Didžiausia dovana – pergalė prieš viduje tūnančias ydas. Jei per mėnesį šioje kovoje pasistūmėsime bent per plauką, tai jau bus gerai. Valios nebuvimas yra didžiausia mūsų bėda.

 

Advento laikotarpiu ūžia įstaigų vakarėliai, iš anksto samdomi atlikėjai, kurie prieš šventes kainuoja pigiau. Kalėdos tarsi švenčiamos iš anksto…

Šį dalyką vadinu koše žmonių galvoje ir elgesyje.Tai būtų tas pats, kaip švęsti gimtadienį prieš kelias savaites, nes kai jis ateis, tam neturėsiu laiko. Tam didelę įtaką daro komercija. Vakarėliams laikas yra tarpušvenčiu: tarp Kalėdų ir Naujųjų metų. Švęsdami iš anksto, atimame iš advento laukimo esmę. Tuomet ir Kalėdas galime švęsti kasdien. Nesuprantama, kai eglės įžiebiamos nesulaukus advento, Kalėdų senelio laukiama likus mėnesiui iki Kalėdų. Žmonės nebenori išlaukt: nei vestuvių, kad pradėtų gyventi šeimoje, nei uogų miške. Taip mes apiplėšiam save, atimdami laukimo džiaugsmą. Advento didžioji prasmė yra laukimas, o ne šventimas. Advento simbolis yra vainikas, o Kalėdų – eglė.

Prieš Kalėdas suaktyvėja įvairios labdaringos akcijos. Esame raginami aukoti nepasiturintiems, ligoniams, seneliams, verdama ir dalinama sriuba. Po švenčių šios akcijos prityla. Ar neturėtume tos sriubos virti visus metus?

Manau, kad viskas čia gerai. Reikia aukoti ir padėti. Reikia, kad tai peraugtų į gyvenimo būdą, nes krikščionio pašaukimas yra mylėti ir rūpintis. Daug žmonių tai daro tyliai, netrimituodami visus metus: lanko sergančius kaimynus, vienišus žmones, kurių vaikai gyvena kitur, rūpinasi savo senais tėvais. Maltiečiai sriubą nepasiturintiems žmonėms dalina visus metus. Tai skatina savanorystę. Televizijos laidos, kurios ragina aukoti vienu mygtuko paspaudimu yra geros, tačiau gali tapti lengvu pakaitalu. Kyla didelė pagunda nuslysti paviršiumi. Juk paspaudus mygtuką nei sąskaita stipriai sumažės, nei pastangų reikės daug įdėti. Tokių akcijų metu žmogus gali pasitikrinti, ar yra linkęs padėti kitam, ar laukti, kada jam kas nors padės. Net vargingiausias žmogus gali padėti. Aukojimas nepriklauso nuo žmogaus turtingumo. Tai – kiekybės klausimas, o ne esmės. Vertė yra rūpestis, pastanga.

Pakalbėkime apie vienatvę. Vienišas žmogus per šventes dažnai pasijunta dar vienišesnis. Liūdesys, o gal senatvinis egoizmas kankina ir tuos, kuriems artimieji dalina dėmesį. Kodėl šis jausmas sustiprėja prieš šventes?

Minioje žmogus gali pasijausti dar vienišesnis. Kuo didesnė pažanga komunikacijos srityje, tuo daugiau vienišų žmonių. Dabar aktualus metas dovanoti žmogui savo laiką, pabūti kartu. Kalėdos – smagiausias metas vaikams. Suaugusieji šį metą išgyvena santūriau. Vyresnio amžiaus žmonėms didžiausią paguodą teikia jausmas, kad jis yra reikalingas. Tokio vaikiško džiaugsmo šventėmis jiems nebelieka. Tačiau daug kas priklauso nuo žmogaus požiūrio į gyvenimą. Kitam gal didžiausia laimė numirti dirbant, javų lauke. Darbas – pagrindinis vaistas nuo visų ligų. Liūdesys, apatija, užsidarymas krikščionybėj yra kaip yda. Iš to kyla ir depresija – populiari liga. Nuolatinis stresas – taip pat yra yda. Mums gyvenimas primeta daugybę dalykų, tačiau žmogus turi sugebėti, mokėti juos valdyti. Tačiau kaip tai padaryti, mūsų niekas nemoko. Stresas, užuot tapęs neigiamu reiškiniu, pasidarė madingas. Tačiau vardan ko?

Atsirastų prieštaraujančiųjų. Prieš šventes reikia viską spėti: atsiskaityti darbus, sutvarkyti namus, pasirūpinti vaišių stalu, dovanomis… Štai tau ir stresas.

Tuos pačius darbus galima padaryti ramiai. Ar daugiau nuveiksime tuomet, kai streso apimti lakstysime iš kampo į kampą? Neturėti laiko dabar yra madinga. Tai – tuštybė, savęs sureikšminimo forma. Kažkada, bendraudamas su Gimnazijos mokytojais, jiems sakiau: jūs turite pareigą pailsėti. Jūs mokiniams, šeimai reikalingi sveiki ir pailsėję. Ne veltui yra Dievo įsakymas pailsėt, pamaitint savo dvasią.

Gyvename nelengvu metu. Dažnas skaičiuoja kiekvieną centą. Kaip išlikti oriam, kai aplinkui nuolat kviečiama pirkti dovanas, žiba viliojančios reklamos, akcijos?

Žmonės nelaimingesni ne dėl to, kad mažiau turi, o kad poreikiai išaugo. Visko yra, visko reikia, o iš tiesų reikia visai nedaug. Jei perkratytume savo poreikius, suprastume, kad didesnės dalies daiktų mums nereikia. Visa ekonomika yra pagrįsta vartojimu. Tobulas vartotojas visą laiką yra šiek tiek nepatenkintas. Kažkas yra pasakęs: jei amerikiečiai nustotų pirkti nereikalingas smulkmenas, šalis bankrutuotų. Tai galima pasakyti ir apie kitas valstybes. Dovanas perkame dėl to, kad taip reikia, taip priimta. Galbūt paties padaryta dovanėlė suteiks daugiau džiaugsmo, nei atmestinai nupirktas daiktas. Dovana – dalis savęs, o ne iš pareigos pirktas daiktas. Dovana yra auka. Jei aukos nėra, ir tūkstančius kainuojanti dovana yra bevertė.

Kasmet prieš Kalėdas daug aistrų kyla tarp darželinukų, pradinukų tėvų: kokios vertės dovaną dėti į Kalėdų Senelio maišą. Vieni siūlo brangias, kiti – pasitenkinti saldumynų maišeliu. Kaip rasti tą viduriuką?

Priežastis šio ginčo slypi giliau, mūsų mąstyme. Manau, kad tai yra bandymas laiką ir meilę, kurio neskyrė vaikams, kompensuoti kuo brangesnėmis dovanomis. Vaikams reikia tėvų meilės, jie nori jaustis saugūs ir jokios dovanos to nekompensuos. Suprantu: vaikams reikia Kalėdų Senelio, reikia Kalėdų džiaugsmo. Tačiau daiktas nėra meilė.

Kartą viena jaunų žmonių pora sumanė Kalėdoms namo negrįžti, ta proga pasidairyti užsieniuose. Tačiau Kūčių vakarą svečioje šalyje suprato, kad padarė klaidą. Šalia nebuvo artimųjų, nebuvo Kūčių stalo. Kaip manote, kodėl jaunai porai reikėjo šios pamokos?

Tai – jaunų žmonių mąstymas: atrasti naujus pasaulius. Jie norėjo pasidaryti šventę sau. Tačiau keliauti galima apskritus metus. Rašytojas Paulo Coelho yra pasakęs: „Yra laikas džiaugtis, yra laikas liūdėti“. Kūčios, Kalėdos yra laikas grįžti į savo šeimą. Čia dviračio neišrasi. Teko ir man Naujųjų metų naktį būti didelėse aikštėse. Susirenka daug jaunų žmonių, linksminasi, bet tos linksmybės – dirbtinės, už kurių slypi ir ta pati vienatvė. Žmogus geriausiai pasijunta tuomet, kai yra reikalingas. O minėtoji pora taip pasielgė iš jaunumo. Didžiausias turtas yra artimi žmonės.

 Kokia yra Kūčių stalo prasmė? Nuolat esame gąsdinami, kad šiųmetis Kūčių stalas bus brangesnis.

Kainų augimas mus gąsdina, tačiau svarbiausias klausimas – kiek ir ko mums reikia? Po švenčių medikams padaugėja darbo. Užplūsta persivalgę, persigėrę pacientai. Reklamos mus ragina valgyti, kimšti, o po to, prašau, išgerkit „Mezimo“. Kvailesnio dalyko nesugalvosi. Žmonės verčiami pasijusti mulkiais, jiems varoma depresija.

Kūčių vakarienės vertė nepriklauso nuo produktų brangumo. Ji priklauso nuo atmosferos. Kūčių stalą turi ruošti visa šeima. Kartą Kūčių išvakarėse aplankiau vieną šeimą. Mama plušo virtuvėje, o vyrai, pasistatę butelį, gurkšnojo. Tad apie ką galima kalbėti? Pamenu savo vaikystę. Mes, vaikai, puošdavome eglę, tėtis kūrendavo pirtį, atnešdavo šieno, mama dirbdavo virtuvėje. Ant stalo žmonės dėdavo tai, ką patys užsiaugindavo, patiekalus ruošdavo iš paprasčiausių produktų. Šios vakarienės centriniu dalyku išlieka kalėdaitis, jo dalinimasis su linkėjimais kitiems metams. Taip atsiskleidžia bendrystė, Dievo buvimas tarp mūsų. Reikėtų paminėti, kad kalėdaitis – tai tik pašventinta duona, o ne Kristaus kūnas. Žmonės dažnai to nežino. Tai du iš esmės skirtingi dalykai.

Labai svarbu yra susitaikymas, atleidimas. Susitaikymas su Dievu, su žmonėmis. Sėsti prie Kūčių stalo susipykus – nei šis, nei tas.

Kalbėjosi Edita MIKELIONIENĖ

3 komentarų to “Pokalbis apie laiką grįžti namo”

  1. Agne parašė:

    Nuosirdus aciu Jums Gerb.Klebone uz issakytas mintis.Nuostabu.Taip,per Adventa vyksta baliukai,nieko nebera svento.Kai suserga-tada saukiasi Dieva.Reikia myleti Dieva-tada Jis ir zmones myles.Ramaus Sv Kuciu ir Sv Kaledu laukimo…

  2. ... parašė:

    Nekišk, kunigėli, rankų į kišenes. Ne itin kaip atrodo…

    • kataliks parašė:

      Kitiems mes sudarome taisykles, sau – išimtis. – Š. Lamelis.
      Kazin pats(i) kur kisi runkas

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.