Čypėnų Respublika

2017-12-12 | Kategorija: Istorija ir žmonės

1905 m. revoliucinių įvykių Čypėnų valsčiuje dalyviai, lietuviškos valdžios kūrėjai. Iš kairės: Peterburgo universiteto studentas juristas Juozas Sruoga, Vabalninko vaistininkas Kazimieras Matulis, farmacininkas Povilas Žitkevičius.

Skaičiuojame dienas iki iškiliausios ateinančių metų šventės – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio. Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos Respublikos padalijimo, 1795 m., didžiąją Lietuvos dalį prispaudė carinės Rusijos jungas, lietuvių tauta patyrė bjauriausias priespaudos grimasas: nuolat didėjančių mokesčių naštą, vertimą pirkti ir vartoti alkoholį, gimtosios kalbos išstūmimą iš viešosios erdvės, mokyklų, bandymą rusifikuoti kraštą – iš pasaulio žemėlapio buvo visiškai ištrintas Lietuvos vardas. Vieni ar kiti istoriniai įvykiai sudaro prielaidas žmonių nepasitenkinimui išaugti į didžiulius konfliktus – sukilimus, revoliucijas, tada labai svarbu, kokios asmenybės iškyla masių vedlių pozicijose ir kokių tikslų vedinos paskui save pakreipia esamomis sąlygomis nebegalinčius ir nebenorinčius gyventi žmones.

Carinei Rusijai numalšinus net du rimtesnius bruzdėjimus prieš caro valdžią – 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilimus, po kurių valdžia ėmėsi  dar griežtesnių represijų, dar aštresnės rusifikavimo politikos. XX a. pradžioje liaudis spurdėjo visoje carinėje Rusijoje, o taurę perpildė 1904–1905 m. vykęs Rusijos-Japonijos karas. Apie tuos įvykius savo atsiminimuose rašė vabalninkėnas Kazys Žitkus-Vincas Stonis: „Tolimųjų Rytų karas baigėsi visišku carinės armijos sunaikinimu. (….) Visą carinę imperiją apėmė įniršis ir nerimas. Spontaniškai daugelyje Rusijos vietų prasidėjo nukreiptos prieš valdžią manifestacijos ir mitingai, kurie neretai pasibaigdavo valdiškųjų įstaigų ir įmonių pogromais“.

1905 m. revoliucija sukėlė pasipriešinimo carizmui bangą ir Biržų apylinkėse: vyko valstiečių mitingai, susirinkimai, senoji valsčiaus administracija buvo keičiama nauja, lietuviška, nutarimai į valsčiaus knygas taip pat imti rašyti lietuviškai, buvo šalinami rusai mokytojai ir kviečiami lietuviai bei įvedamas mokymas gimtąja kalba, uždaromos degtinės parduotuvės. Vyko valstiečių bruzdėjimai prieš dvarininkus dėl žemės, miško, servitutų, valstiečiai organizuotai pradėjo atsisakinėti mokėti mokesčius, kirto dvarininkų miškus, savavališkai ganė gyvulius ir šienavo pievas, užgrobdavo dvarininkų žemę, naikino jų turtą.

Bet ryškiausiai į šio laikmečio istoriją mūsų krašte buvo įrašyti Čypėnai, kur 1905 m. lapkričio 12 dieną buvo nuversta carinės Rusijos valdžia ir įkurta nepriklausoma Čypėnų respublika, gyvavusi… 3 mėnesius.

1905 m. įsiplieskusių revoliucinių įvykių pasekmė – uždaromos aukštosios mokyklos Rusijoje, tad į Lietuvą pargrįžo nemažai studentų, užsikrėtusių revoliucine bacila. Vienas iš jų – rašytojo Balio Sruogos brolis Juozas, būsimas teisininkas, kuris apie tai, kaip įsisuko į revoliucinių įvykių verpetą Vabalninko krašte, rašė: „1905 m. spalių mėnesį uždarius Petrapilio universitetą neribotam laikui sugrįžau į tėviškę. Artimiausią sekmadienį nuvykau į Vabalninkus. Po pamaldų bažnyčioje grįžti namo nesiskubinau (nes ką gi rudens metą vienkiemyje veikti?) įdomumo dėliai užsukau į aptieką, kurios provizorių a. a. Matulį (…) šiek tiek pažinojau nuo senesnių laikų. Ten supažinau su atvykusiu iš Petrapilio savo karinės prievolės sutvarkyti Povilu Žitkevičium“.

Užėjimas aptiekon ir pažintis su P. Žitkevičium Sruogiukui buvo lemtinga. Vaistinėje išgirdęs keletą vyrų, dejuojančių, jog reikės važiuoti į Čypėnus, kur šaukiamas valsčiaus susirinkimas dėl rinkimų į Rusijos dūmą, J. Sruoga ėmė kalbinti didelį autoritetą turintį Vabalninko provizorių Kazimierą Matulį, kad šis po maršalkos agitacinės kalbos kreiptųsi į žmones ir paaiškintų, jog jokios naudos iš rinkimų nebūsią. K. Matulis neišsyk sutiko važiuoti, bet kada J. Sruoga pažadėjo važiuoti kartu, pagaliau sutiko, prie jų prisijungė ir P. Žitkevičius bei dar pora vyrukų.

Čypėnuose į susirinkimą susirinko nemaža minia, tačiau susirinkimą kvietęs maršalka taip ir nepasirodė. Tada atvykusieji iš Vabalninko ėmėsi iniciatyvos. K. Matulis nuo kelmo papasakojo apie caro išleistą manifestą, kuriame skelbiama apie demokratines teises ir laisves Rusijos imperijos gyventojams, ir agitavo boikotuoti rinkimus į Rusijos dūmą.

K.Matuliui bekalbant pasirodė valsčiaus viršaitis Bučys ir bandė sakyti, kad neleidžiąs čia kelti triukšmo, tačiau jo žodis nieko nebereiškė, žmonės suprato, kad caro manifestas leidžia jiems atsisakyti netinkamo viršaičio ir rinkti savąjį, tad čia pat organizavo naujo viršaičio rinkimus ir prišnekino viršaičiu būti ūkininką iš Bakšėnų kaimo Joną Vosylių. Perrinktas ir raštininkas, juo išrinktas P. Žitkevičius, kuris turėjo surašyti susirinkimo nutarimus, po kuriais pasirašė susirinkimo dalyviai ir netgi buvęs viršaitis Bučys Valsčiaus sueigos nutarimu.

Tokiu būdu Čypėnuose buvo nušalinta carinės Rusijos valdžia ir sutarta kitą susirinkimą rengti ateinantį šeštadienį. Po susirinkimo buvo paruošti plakatai, visus kviečiantys į susirinkimą, o J. Sruoga išsiuntė telegramą Petrapilin Ernestui Galvanauskui, Peterburgo kalnakasybos instituto studentui iš Zizonių. Taip įvykių sūkuryje atsidūrė ir E. Galvanauskas.

Būsimam susirinkimui ruošėsi ir caro valdžia – Vabalninke būriavosi kariuomenė, atsiųstas buvo net visas dragūnų būrys, rimtai ruošėsi ir policija. Nuo pat šeštadienio ryto į Čypėnus sugužėjo visas policijos štabas, kariuomenės dragūnų ir pėstininkų pulkai.

Savo atsiminimuose apie šeštadienio (lapkričio 12 d.) susirinkimą Čypėnuose E. Galvanauskas ir J. Sruoga rašo ne visai vienodai, įvykių chronologija bent kiek skiriasi. Anot E. Galvanausko, penketas vyrų (pats E. Galvanauskas, provizorius K. Matulis, P. Žitkevičius bei broliai Juozas ir Adolfas Sruogos) savo poziciją išreiškė jau tik įėję į susirinkimo salę: vyrai nenusiėmė kepurių priešais caro ir carienės portretus, bet dargi E. Galvanauskas pakurstė ir kitus savo provokuojančiu klausimu: „Čia šalta vyrai. Ar nebijote galvų persišaldyti?“ Vyrai salėje sureagavo – užsimaukšlino ant galvų savo ausines, kas sukėlė vėliau į susirinkimo salę įėjusio viršaičio ir ispravniko (apskrities policijos viršininkas) pyktį.

Peterburgo kalnakasybos instituto studentas Ernestas Galvanauskas (gimė 1882 m. Zizonyse, mirė 1967 m. Eks le Bene, Prancūzija)

Tačiau E. Galvanauskas toliau žaidė smagų žaidimą, juokdamasis iš caro valdžios atstovų, o kartu įtraukdamas ir kitus susirinkusiuosius. Į valdininkų raginimus nusiimti kepures priešais Jų didenybių portretus, vyrai atsakė nesuprantą, kas jiems rusiškai sakoma, o E. Galvanauskui paklausus, kas pastatė šią gryčią, atsakė, kad jie, tad savo gryčioje, jei norės – sėdės su kepurėmis, jei norės – nusiims… Anot J. Sruogos, incidentas su kepurėmis buvęs vėliau, prieš tai buvusi išrinkta delegacija tartis su ispravniku, kad nei kariuomenė, nei policija nereikalinga, nes susirinkimas pats prižiūrės tvarką.

Kariuomenė ir policija buvo susitelkusi prie mokyklos pastato, tad čia išrinktoji delegacija ir derėjosi su ispravniku. E. Galvanauskas, remdamasis caro Nikolajaus išleistu manifestu, argumentuotai įrodinėjo ispravnikui, jog ne susirinkimo veiksmai yra neteisėti, o būtent ispravniko veiksmai prieš teisėtą susirinkimą bus traktuotini kaip neteisėti, ir už tokius veiksmus jis galįs užsitraukti valdžios nemalonę (anot J. Sruogos, E. Galvanauskas turėjo didžiulį talentą derėtis, argumentuotai kalbėti, ginčytis).

Žinoma, įtikinti ispravniko nepavyko, kariuomenė ir policija nepaliko Čypėnų, tačiau stebėjo susirinkimą iš šalies, susirinkusiųjų vaikyt išsyk nepuolė, nes ir kariuomenę buvo pasiekusios maištininkų proklamacijos ir ją bent kiek dezorganizavo.

Žmonių pageidavimu susirinkimas buvo perkeltas į lauką, nes viduje visi nesutilpo, ir nors į dienos pabaigą kariuomenė vis tik susirinkimą iš valsčiaus išvaikė ir susirinkimas baigėsi jau pačiame Čypėnų kaime, tačiau susirinkimas vis dėlto priėmė nutarimus, kitaip: Čypėnų valsčionys, susirinkę Lapkr. 12 d. šių 1905 m. vienbalsiai nutarė: „Mes, Čypėnų valsčionys, surėdymui Lietuvos ir išrišimui klausimų, paliečiančių visą mūsų kraštą, reikalaujame sušaukimo Seimo Vilniun, išrinkto lygiu, tiesiu, slaptu ir visuotiniu balsavimu. Lyg Seimo sušaukimui patys rūpinsimės savo reikalais ir patys valdysimės…“

Dešimtyje nutarimo punktų buvo minima pačių išrinkta valdžia, nepasiduodanti caro valdžiai, sakoma, jog panaikinamas esamas teismas, ir renkamas teismas iš savo žmonių, nutarta išvyti rusus mokytojus, juos keisti lietuviais, taip pat nebemokėti valdžiai mokesčių ir nebelaikyti pačto arklių valdžiai vežioti, caro valdžios neklausyti, bet vyti čynaunykus lauk ten, iš kur atėję, neleisti savo brolių į kariuomenę ir išsirinkti delegatus Vilniun ant suvažiavimo (delegatais buvo išrinkti E. Galvanauskas ir J. Vosylius). Dar vienu nutarimu kreipiamasi į gaspadorius nereikalauti mokesčių iš gryčelnikų, nes susirinkimas nutaręs mokesčių nemokėti. O kad visi žinotų, kaip apsigint nuo svetimos valdžios ir kaip patiems valdyti, į kiekvieną sodžių siūlė išrašyti laikraštį „Vilniaus Žinias“, o seniukus kviesti sodžiaus vaikams mokyti.

Kaip prisimena J. Sruoga, po susirinkimo namo ėjo įniršę, kad policininkai su kariuomene sueigą išvaikė, tad sugalvojo iškrėsti policijai pokštą: susėdę naktį važin, susidėję kirvius ir pjūklus, pavažiavo link Mieliūnų ir nupjovė 4–5 telegrafo stulpus ir nupjaustė laidus, taip bent laikinai sutrikdę informacijos perdavimą. Tokia buvo Čypėnų Respublikos pradžia…

Čypėnų Respublikos pavyzdys užkrėtė ir kitų valsčiai valstiečius, aktyviausi dažniausiai būdavo aukštųjų mokyklų studentai, vietinė inteligentija. Slopinti pakilusią į kovą lietuvių tautą carinė valdžia suorganizavo baudžiamuosius karinius būrius, liaudies pramintus juodašimčiais, kurie turėjo atkurti valsčiuose buvusią tvarką. Tad valstiečių bruzdėjimai buvo numalšinti, išvaikyta buvo ir tris mėnesius gyvavusi Čypėnų Respublika.

1905 m. revoliucijos įvykių dalyviai prie Panevėžio kalėjimo 1906.05.12. Antroje eilėje iš kairės sėdi lietuviškos valdžios kūrėjai Čypėnų valsčiuje: pirmas – Povilas Žitkevičius, ketvirtas – Peterburgo kalnakasybos instituto studentas Ernestas Galvanauskas. Nuotraukoje kaliniai pažymėti numeriais.

K.Žitkus, mokęsis kartu su Baliuku Sruoga ir sėdėjęs su juo viename suole, savo atsiminimuose rašė, kaip jo atmintin įstrigo grandinėmis sukaustyti, Panevėžio kalėjiman varomi Čypėnų Respublikos iniciatoriai: „Buvo šalta, giedra paskutiniųjų sausio mėnesio dienų popietė. K. Matulis buvo storai apsirengęs. Jis tada turėjo apie 60 metų, ir nors jo galva buvo jau gerokai nuplikusi, bet jo vešli barzda ir ūsai drauge su stora kepure, kaip man atrodė, neblogai jį saugojo nuo šalčio. Povilas Žitkevičius buvo Peterburgo gal 27 metų frantas ir jo madingas paltas mažokai tešildė. Dar labiau šaltį didino rankų grandinės ir jis nuolat gatvėje trypė. Liūdniausiai man atrodė Juozas Sruoga su savo puošnia studentiška uniforma. Jam tada buvo vos 20 metų. Pro gryčios langą žiūrėjau aš į jį ir pravirkau…“ Baimę kėlė ir Vabalninką užplūdęs kazokų būrys. Eidamas iš mokyklos K. Žitkus matė visiškai suniokotą K. Matulio vaistinę, išdaužytus kaimyno Vaitiekūno ir suimtojo P .Žitkevičiaus brolio Jono namų langus.

E.Galvanauskui ir A. Sruogai teismų ir represijų pavyko išvengti, jie spėjo pasitraukti į užsienį. K. Matuliui, P. Žitkevičiui ir J. Sruogai Panevėžio teismas buvo negailestingas – jie buvo nuteisti visiems laikams ištremti į Sibirą atimant visas teises, tačiau, padavus kasacijos skundą, nuosprendis buvo sušvelnintas, nuteisiant visus kalėjimo 4 metams, o J. Sruogai, dėl amžiaus, bausmė buvo sumažinta iki trečdalio laiko.

Tragiškiausias likimas teko provizoriui K. Matuliui, kuris didžiąją bausmės dalį praleido Petropavlovsko kalėjime, kur dėl prastų sąlygų pasiligojo, nuo skorbuto išbyrėjo dantys. Skirtinguose šaltiniuose skirtingai traktuojamas K. Matulio atsiradimas vėliau Sibire – ar tai buvo tremtis, ar bandymas kaip nors įsidarbinti neradus darbo savo krašte? B. Januševičius, rašęs apie provizorių Apolinarą Marcinkevičių, mini, kad K. Matulis glaudėsi pas Apolinaro pusbrolį provizorių Joną Marcinkevičių Čitoje, po to Mandžūrijoje pas Joną Lukavičių, kur nusinuodijo.

Paradoksalus likimas laukė Čypėnų valsčiaus išrinkto viršaičio, ūkininko iš Bakšėnų kaimo, Jono Vosyliaus. Salamiesčio katalikų bažnyčios metrikų knygoje jo mirties registracijos įraše nurodyta, jog mirė šešiasdešimties metų nuo komunistų sumušimo ir širdies ligos.

Ir nors Čypėnų Respublika, kaip ir visas 1905 m. revoliucinis judėjimas, buvo numalšinta, tačiau tai buvo labai ryškus įvykis tuometiniame politiniame gyvenime, jis parodė, kad lietuviai gali organizuotis, susiburti, kad jiems vienas iš pagrindinių siekių buvo savo valstybė, kurioje kalbama lietuvių kalba, vertinamas ir skatinamas išsilavinimas. Be to, šie įvykiai bent kiek sumenkino carinės Rusijos valdžios įtaką, žmonių sąmoningumą kėlė lengvai prieinama lietuviška spauda, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Vabalninke, ėmė burtis viešos draugijos, organizacijos – buvo klojami pamatai Nepriklausomai Lietuvos Respublikai.

Edita LANSBERGIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.