Skaitant Meką: pastabos paraštėse

2017-12-03 | Kategorija: Įžvalgos

J.Meko sveikinimas biržiečiams.

Ruošdama pranešimą galvojau, kaip geriau būtų pateikti savo pamąstymus – esė? Straipsnis? Ir pasufleravo pats Mekas. Beskaitydama J.Meko ,,Nervuotus dienoraščius“, radau jo svarstymus apie formą, perskaičius M.Gorkio ,,Dainą apie sakalą“.  ,,Beformiškumas kaip forma?“ – svarsto Mekas ir nusprendžia –  ,,Palaidumas irgi gali būti forma.“[1]

Taigi, palaidumas yra vykusi forma, bent jau žmogui, apie kurį šiandien kalbame, tad be pretenzijų į moksliškumą pateiksiu keletą palaidų, anot Meko, pasamprotavimų apie kūrėjo santykį su Lietuva,  tikėjimu ir mūsų pačių santykį su jubiliatu.

***

Jonas Mekas daugeliui lietuvių yra vienas iš tų garsių tautiečių, kurie ten, kažkur toli – žmogus, kurio vardu didžiuojamės, bet visai nebūtinai esame susipažinę su jo kūryba. Mes turime vieną garsiausių avangardistų, visada pabrėžusį savo lietuvišką kilmę, tačiau  daugeliui sunku jį suprasti, nesugebame skaityti jo metaforiškų tekstų ar suprasti aliuzijas. Kažkam Meko tekstai atrodo keisti ir įtartinai paprasti, kuriuos, atrodytų, bet kas gali parašyti. Ta proga prisimenu vieno jauno fotografo mintis iš parodos apie kito biržiečio – Ramūno Danisevičiaus – fotografijas, kurios, anot jaunojo Ramūno kolegos,  atrodo visiškai paprastos ir lengvai pakartojamos, kol nepabandai to padaryti. Ir tada darosi aišku, kad negali pakartoti būtent to nepakartojamo paprastumo, kuris yra didelio talento ir sunkaus darbo vaisius.  Po tariamu paprastumu slypi gili erudicija, kuri, beje, buvo būdinga visai tarpukario Lietuvoje mokslus gavusiai kūrėjų  kartai – H.Nagiui, V.Mačerniui, A.Nykai-Niliūnui ir kitiems, ne savo valia palikusiems tėvynę. Tai buvo itin išsilavinusi karta, galėjusi absoliučiai lygiavertiškai konkuruoti su kolegomis iš Vakarų.

***

Dėl ko J.Mekas, taip entuziastingai sutiktas Nepriklausomybės pradžioje, vėliau  mūsų elito ir didžiosios žiniasklaidos nebebuvo taip karštai mylimas? Manau, kad pagrindinė priežastis – nesugebėjimas menininko prisijaukinti. J.Mekas visais laikais buvo nepatogus menininkas, jis gyveno ir kūrė taip, kaip jam atrodė reikalinga.

,,Mekas turi savarankišką, dažnai nesutampantį su daugumos nuomone požiūrį apie demokratiją, visuomenės veikėjus, ideologijas, maištauja prieš tvarką Europoje,“ – teigia literatūrologė Rita Tūtlytė. Mekas – nuolatinis maištininkas, tiek mene, tiek socialiniais, tiek politiniais klausimais. Filmo apie J.Meką autorius V.V.Landsbergis teigia, Mekas yra ne tik menininkas, ,,bet ir maištininkas: maištavęs prieš minios diktatą, ideologijų grimasas, prieš absurdo idėjas literatūroje, stilizavęs gyvenimo filosofų mintis, o po to maištavęs prieš šias stilizacijas, dar vėliau ir prieš rašymą kaip meninės tikrovės kūrimą.“ Būdamas jautrus menininkas, Mekas tarsi seismografas pajunta dar garsiai nepasakytą, bet jau žmonių mintyse krebždančią mintį ir visuomet yra porą žingsnių priekyje, nebijodamas eiti prieš vyraujančias pasaulėžiūrines tendencijas. 1994 metais, kada Vakarai tikėjo multikultūrizmo šviesia ateitim, tik ką išsilaisvinusioje Lietuvoje  užuomina apie patriotiškumą  buvo tolygu prisipažinti esant retrogradu ( iš anų laikų posakis – patriotas-idiotas), o naujai atrasto postmodernizmo sekėjai dekonstravo  viską, kas tik buvo įmanoma – moralę, tikėjimą, tautiškumą, J.Mekas savo Laiškuose iš Niekur rašė: ,,Yra laikų, ir mano nuomone, mes dabar esam tokiuos laikuos, kai konservatiškumas, „atsilikimas“ yra kur kas pažangiau, kur kas avangardiškiau, negu bet kokie viešai pripažinti „pažangūs“ judėjimai ar reiškiniai“. [2]

Meką sunku panaudoti kažkokiems savo interesams ar idėjoms skleisti, jis nebijo kritikuoti  partijų ir rinkos santykių, ironiškai  pašiepti tarpusavyje besivaidijančius emigrantų organizacijų vadus, piktintis vartojimo kultūra bei emigracinės spaudos arogancija. Žmogus, kurio negali priversti kalbėti ar girti to, kas jam pačiam atrodo netinkama, nėra naudingas propagandos bare, taigi, nėra ir labai reikalingas. Itin Lietuvai būdingas epizodas pateiktas knygos Laiškai iš Niekur pratarmėje. 1995 metais ŠMC vykusioje spaudos konferencijoje intelektualaus žurnalo žurnalistas paklausė J.Meko, kodėl jis rašąs kaimo laikraščiui (laiškai buvo publikuojami Valstiečių laikraštyje), o ne kultūrinei spaudai. Mekas suirzęs atšovė besistebintis, kad žurnalistas iki šiol nesuprantąs, jog kaimas taip pat yra kultūra. Epizodas, sukeliantis daug nelinksmų minčių apie kai kuriuos kultūrininkus, jų hierarchinį požiūrį į žmones priklausomai nuo kažkokių socialinių ar geografinių dalykų.

***

Pretekstas pamąstyti apie Meko santykį su tikėjimu gimė besikalbant su prof. Sigitu Kregžde. Profesorius papasakojo apie susitikimą su J.Meku, kuriame uždavė klausimą, ar nemanąs, jis, Mekas, kad jo kūrybos ugnelė įskelta būtent to Biržų krašte esančio unikalaus dviejų religijų susidūrimo? Mekas pradžioj numojęs ranka, bet po kiek laiko prisipažino Kregždei, kad apie tai niekada negalvojęs, bet mintis jam patikusi: ,,Aa, žinai, visko gali, gal tu teisus“, – svarstė Mekas.

Mekas daugelyje savo kūrinių vis grįždavo prie Dievo, tikėjimo temos, o būdamas pabėgėliu Vokietijoje svarstė apie teologijos studijas, kurių nepradėjo suabejojęs savo pasiruošimu kunigo gyvenimui. Ne per drąsu būtų tvirtinti, kad meilė skaitymui, mokslui formavosi iš evangelikų pareigos skaityti namie Šventąjį raštą. Mekas pasakoja, kaip vaikystėje vaikai išsižioję klausydavosi tėvo skaitomų šventų knygų, kurios traukė ir baugino savo pragaro kančių aprašymais su baugiais piešiniais – ,,vieno iliustratoriaus galvoj gimusiom fantastiškom liepsnom ir gyvatėm“.[3] Vargdamas DP stovyklose Vokietijoje, Mekas nostalgiškai prisimena, kaip prieš miegą beveik snausdami vaikai klausydavosi monotonišku balsu tėvo skaitomų pasakojimų apie Biblijos herojus ir šventuosius, kurie jiems buvę tokie artimi ir pažįstami: ,,Su vienodu tėvo balsu susiliedavo pasakiška Samsono figūra, ateidavo geroji Ruta ir rinkdavo varpas, ir Estera, ir Dovydas, ir visi apaštalai – visi visi, vienas po kito.“[4]

Paklaustas apie tikėjimą, J.Mekas pokalbyje su Ramūnu Čičeliu teigė: ,,Aš save pavadinčiau tikinčiu žmogum. Tikiu, kad yra kažkas, ko mes nesuprantam. Mūsų gyvenimas nepasibaigia čia, prie šito stalo. Esame labai komplikuoti ir nežinom, kur yra pati mūsų giluma ir kas pavirsta dulkėm, o kas eina į kitas dimensijas. Aš tikiu į angelus ir šventuosius, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė ir augtų toliau.“

Tačiau bendraudamas su  XX a. 6-7 dešimtmečio bohema, Mekas nepasidavė šio laikotarpio madoms ieškoti išganymo egzotiškuose Rytuose, kas buvo labai ryšku populiariosios kultūros kūrėjų tarpe – užtenka prisiminti  kad ir dvasinės ramybės Indijoje ieškojusius bitlus ar Hari Krišną garbinusį Džordžą Harisoną. Savo ironišką požiūrį į Vakaruose kilusią madą jogai ir kitiems Rytų filosofijos elementams  jis atskleidė savo Laiškuose iš Niekur, suvokdamas pats ir parodydamas kitiems, kad paviršutiniškas, negilus sudėtingų Rytų filosofinių sistemų sekimas niekur neveda. ,, Ir supratau, kad sėdėt kur nors ir mąstyt, kulnais po šikna, nieko bendro neturi nei su sveikata, nei su dvasia. Tai tik tokia nekalta avantiūra ar ekskursija. Tarp kita ko: ar esat pastebėję, kad visi jogai ir fakyrai miršta jauni – visi tie, apsėsti savo kūno ir dvasios sveikata žmonės, miršta jauni. Kulnai po užpakaliu nepadeda ilgiau gyvent ir tiek.“[5]

 Mekas daug mąstė ir rašė apie tai, kokia vis dėlto yra ta lietuviška krikščionybė.  Dienoraštyje jis svarsto, kad lietuviui nepriimtina nei katalikybė, sukišusi tikėjimą į akmenines bažnyčias, nei protestantizmas. ,,Akgi, ar kiekviena tauta, tikrai atskira tauta, neturi savo atskiro dievo? Dzidorišką, artojišką jie jį išsinešė, lietuviai. Dievą, kuris išeina iš kopų, pušų kalnelių, klonių lygumėlių ir kuris mėgsta kankles ir skudučius, naktigones.“[6] Jis ir toliau plėtoja šią mintį, kad lietuviškasis tikėjimas – tai gyvenimas išvien su gamta, panteizmas. ,,Jie jautėsi išvien su ąžuolais ir mėlynais lauko akmenimis“ ir tvirtina, kad pagonimis lietuvius Europoje išstatė kryžiuočiai, neskyrę ,,savo pasturgalio nuo savo barzdos“.[7]

***

Meko prieraišumas gimtajam kraštui yra akivaizdus, jis pabrėžia savo lietuvišką kilmę ir linksma skaityti žinomiausiuose britų ar amerikiečių laikraščiuose  žurnalistų bandymą išsiaiškinti, kurioje gi pasvietėje yra tie Semeniškiai – manau, jiems nelengva buvo tai ištarti. Kita vertus, ar lietuviai sugeba tinkamai pasinaudoti tokiais garsiais vardais, sudarinėdami turistinius maršrutus ar ieškodami naujų traukos objektų? Mes turime šiuolaikinės kultūros istorijoje plačiai žinomą autorių, tačiau nesugebame jo priimti, nes nesuprantame jo kūrybos, kurios ir neskaitėme. Ne kažkokie išorės priešai ar krizės, bet būtent mūsų pačių tingumas ir nenoras atverti plačiau akis laiko mus kultūros užribyje, o provincialus lietuviškumo supratimas diktuoja, kad lietuvių kultūra gali būti kuriama tik Lietuvoje ir tik visiems iš  anksto žinomomis formomis.  

Tolimais 1931 m. Juozas Keliuotis ,,Naujojoje romuvoje“ tvirtino, kad ,,gražiai augančio kultūros medžio šaknys – tai tautinės tradicijos ir liaudies kūryba, o liemuo, šakos ir lapai – tai bendravimas su savo epocha ir su viso pasaulio kultūra ir civilizacija“[8], perspėdamas, kad kultūra be liemens, šakų ir lapų – tai reakcionizmas, provinciališkumas ir dvokianti bala. Negenėkime savo kultūros medžio per daug uoliai ir be išmanymo, kuri šaka kokius vaisius neša.

Pranešimas skaitytas gruodžio 1 dieną Biržuose vykusioje konferencijoje ,,Sniego ilgesys“, skirtoje J.Meko 95-ajam gimtadieniui

Vaiva Radikaitė-Žukienė

____________

[1] Mekas, Jonas. Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai. – V.: Baltos lankos, 2000, p.153.

 

[2] Mekas, Jonas. Laiškai  iš Niekur. – V.:Baltos lankos, 1997, p.113.

 

[3] Mekas, Jonas. Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai. – V.: Baltos lankos, 2000, p.142.

 

[4] Ten pat, p.142.

[5] Jonas Mekas. Laiškai  iš Niekur. – V.:Baltos lankos, 1997, p.110.

 

[6] Mekas, Jonas. Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai. – V.: Baltos lankos, 2000, p.187.

[7] Ten pat, p. 187.

[8] Keliuotis, Juozas. Mano autobiografija: atsiminimai. – V.: LRS leidykla, 2003, p.195.

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.