Vabalninko valsčiaus sekretorius

2017-11-28 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Ignas Lapienis. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Vabalninko metraštininkas

1928 metų 36-ajame savaitraščio „Šaltinis“ numeryje išspausdinta Igno Lapienio nuotrauka, o po ja – parašas: „Ignas Lapienis, nuolatinis „Šaltinio“ bendradarbis (Vabalninko valsčiaus valdybos sekretorius)“.

Pasklaidžius „Šaltinį“, randame ne vieną jo rašinį, skirtą Vabalninkui ir šio krašto žmonėms. Ilgokame straipsnyje „Vabalninko miestelis ir jo apylinkė“ valsčiaus valdybos sekretorius primena 1815 metų lapkričio 22 dieną, kada Vabalninko klebonijoje, grįždamas iš Prancūzijos, pietus valgė Rusijos caras Aleksandras I. Pietaudamas Aleksandras paklausęs, kodėl klebonijoje taip šalta. Klebonas pasiskundęs, jog neturįs malkų. Caras išdavęs Vabalninko klebonijai reskriptą, kad klebonija kasmet nemokamai gautų po 5 sieksnius malkų ir žabų. Antrą kartą Vabalninką Aleksandras I aplankė 1825 metų birželio 6 dieną.

1927 metų liepos 24 dieną, grįždamas iš Pabiržės į Panevėžį, pas Vabalninko kleboną, kanauninką M. Kirlį (jį Ignas Lapienis apibūdina kaip labai darbštų, dirbantį vabalninkėnų kultūros dirvoje, aukojantį parapijiečiams savo sveikatą ir lėšas) atvyksta Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Susitikęs su katalikų organizacijų atstovais ir katalikais inteligentais, domėjosi vabalninkiečių gyvenimu, katalikų organizacijų veikla. „Vabalninkiečiai, kuriems teko pasikalbėti su Vyskupu, liko sužavėti jo Ekscelencijos draugiškumu, malonumu ir nuoširdumu“ – baigia pasakojimą apie K. Paltaroko viešnagę Vabalninke valsčiaus sekretorius I. Lapienis.

Sutiko Prezidentą

Kur kas išsamesnis jo pasakojimas apie Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos 1927 metų liepos 27 dieną atvykimą į Vabalninką. Prezidentas buvo laukiamas tik vakare, bet Vabalninko miestelis nuo pat ryto pasipuošė tautinėmis vėliavomis ir vainikais, o 5 valandą po pietų garbingo svečio sutikti prie Biržų apskrities ir Vabalninko valsčiaus ribos atvyko aukščiausi apskrities ir valsčiaus valdininkai. Prezidentas dvi valandas vėlavo. „Privažiavus prie Antašavos bažnytkaimio, prie puikių vartų, aukštąjį svetį pasitiko didelė žmonių minia ir vietinės organizacijos. Prezidentas pasisveikinęs prie žvakių šviesos su minia ir organizacijomis, aplankė Antašavos bažnytėlę. Iš Antašavos išvyko į Vabalninką, kur Prezidentą 3 kilometre nuo miestelio pasitiko šaulių raitelių būrys, kiek toliau prie šaulių garbės vartų laukė šaulių būrio valdyba ir dviratininkų kuopa. Nuo šaulių garbės vartų (apie pusę kilometro) stovėjo išsirikiavę pėsti šauliai. Nuo pavasarininkų organizacijos garbės vartų iki miestelio aikštės (apie pusantro kilometro) stovėjo išsirikiavę pavasarininkai ir pavasarininkės“ – rašo Ignas Lapienis.

Prie Vabalninko aikštėje pastatytų katalikių moterų garbės vartų stovėjo gaisrininkai ir miestelėnai su žvakėmis rankose. „Iš tikrųjų buvo pasakiškas vaizdas, – rašo Ignas Lapienis, – nakties tamsoje visur žvakelės žiba mirga, automobilių prožektoriai šviečia, o vidury aikštės didelė arka papuošta tautiškomis vėliavomis ir puikiai iliuminuota“. Tautiškais rūbais aprengta 4 metų mergaitė ir tokio pat amžiaus berniukas įteikė Prezidentui gėlių puokštę. „Prezidentas giliai sujaudintas, – rašo I. Lapienis, – dėkodamas vabalninkėnams už vyriausybės pagerbimą Jo asmeny, primena žiaurius carizmo laikus, kada mus spaudė svetima letena, kada neleista mums buvo džiaugtis nei dirbti savo Tėvynės labui ir ragina sunkiai iškovotą savo nepriklausomybę branginti ir ginti“.

Prezidentas tą vakarą aplankė Vabalninko bažnyčią ir sinagogą, dalyvavo vabalninkiečių surengtoje vakarienėje, į kurią buvo susirinkę apie 300 žmonių. Pernakvojęs klebonijoje, kitą rytą, apžiūrėjęs Vabalninko vaisių perdirbimo bendrovės dirbtuves, pieninę ir mergaičių namų ūkio ruošos mokyklą, atsisveikinęs su vabalninkiečiais, prezidentas išvyko į Biržus.

Ir gyrė, ir peikė

Straipsnyje „Vabalninko miestelis ir apylinkė“ Ignas Lapienis rašė, kad 1928 metais Vabalninko valsčius turėjo 15600 gyventojų, 3400 ūkininkų, 5 katalikų bažnyčias, 23 pradžios mokyklas, vieną žemės ūkio mergaičių mokyklą, 2 bankus, 2 kooperatyvus, keletą pieninių ir garinių malūnų bei lentpjūvių.

„Vabalninkėnai, – gyrė šio krašto žmones valsčiaus sekretorius, – daugumoje susipratę katalikai, kurie nesiduoda socialistams vedžiojami už nosių, patys savistoviai riša visus savo reikalus, supranta savo pareigas. Gal dėl to jie kultūringesni už kitus kaimyninių valsčių gyventojus, kad jiems neteko pabūti baudžiavos vergovėje. Vabalninkėnai jau nuo seno suprato mokslo naudingumą, todėl daug iš vabalninkėnų išėjo rimtų visuomenės veikėjų ir politikų“. Autorius džiaugiasi, kad Vabalninke susibūrė katalikų inteligentų kuopelė, išrinkusi lektorius, kurie skaitys paskaitas įvairiais mokslo ir meno klausimais miesteliuose ir kaimuose pavasarininkų kuopelėms.

Kitame straipsnyje „Neužmirškime amatų“ Ignas Lapienis piktinasi, kad Žemės ūkio ministerijos lėšomis išlaikoma Vabalninko mergaičių namų ūkio ruošos mokykla „neturi nei žemės, nei gyvulių, nei paukščių, nei ratelio. Tiesa, valdžia buvo pasiūliusi minėtai mokyklai Salamiesčio dvare žemės sklypą ir kai kuriuos trobesius, bet mokytojai, net ir mokinės, nesutiko priimti, nes būsią sunku dirbti. Toji mokykla – ne mokykla, kuri nemoka savo mokiniams įkvėpti darbo ir triūso meilę“.

Gyvenimo keliais

Gimė Ignas Lapienis 1891 metų vasario 13 dieną Antanašėje (Rokiškio rajonas), mažažemio valstiečio šeimoje. Tėvas buvo dailidė. Vasarą statydavo žmonėms namus, klėtis, klojimus, o žiemą, tėvo žodžiais, statyboms užsiraukus, su gausia šeima (buvo septyni vaikai) sėdėdamas ankštoje gryčiutėje, droždavo statinaitėms šulus, dirbdavo kibirus, avilius ir kitus smulkius ūkio reikmenis. Sulaukusį devynerių metų vyriausiąjį šeimoje Igną išleido pas ūkininką žąsų ganyti. Atėjus rudeniui, tėvai pasitarę leido sūnų mokytis į Dusetų pradinę mokyklą.

Ignas Lapienis, I Simbirsko–Samaros šaulių geležinės divizijos I Simbirsko kulkosvaidininkų pulko viršininkas. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Dėstomoji kalba buvo tik rusų, todėl I. Lapienis prisimena, kad pirmaisiais mokslo metais mokykloje jam nekaip sekėsi, nes nesuprasdamas rusų kalbos nesuprasdavo ir aritmetikos uždavinių. Per tris žiemas baigė pradinę mokyklą. Vasaromis piemenavo (ganė kiaules ir karves), o 1905 metų pavasarį išvažiavo pas Rygoje gyvenusį motinos brolį geresnės dalios ieškoti. Gavo darbą mašinų gamyklos ketaus liejykloje. Kilus visuotiniam streikui, netekęs darbo grįžo į namus. Po poros metų šiltine mirė tėvas. Motina liko našlauti su septyniais vaikais.

Reverse įrašas rusų k.: Начальник пулеметной команды Симб полка И. Лапенись. Įrašas lietuvių k.: 1918 m. spalių 21 d. Penkiaminutė nuotrauka padaryta Samaroje. I-os Simbirsko – Samaros šaulių geležinės divizijos I-ojo Simbirsko pulko kulkosvaidininkų viršininkas Lapienis Ignas. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Tikėdamasis uždarbio ir padėti motinai, šešiolikmetis Ignas vėl iškeliavo į Rygą. „Tris dienas pravaikščiojau miesto gatvėmis ir tris naktis išmiegojau kartu su kitais driskiais krantinėj, bet jokio darbo negavau, tik išleidau paskutinį vienintelį rublį“, – prisimins po kelių dešimtmečių. Darbą gavo kepykloje. Dirbti teko po 18–19 valandų per parą. Vėl atgimė svajonė mokytis. Ypač ji sustiprėjo, perskaičius Džeko Londono romaną „Martynas Idenas. Jame jis tarsi rado patvirtinimą savo dar neaiškioms svajonėms, kad net paprastas darbo varguolis, ko nors atkakliai siekdamas, gali pasiekti: „Po viso vienodo darbo dienų pilkumo, po tų retkarčiais skaitytų šiurpių, bet tuščių „Pinkertono“ nuotykių, ši knyga lyg žvaigždelė sužibo prieš mano akis. Dar ne visai aiškiai žinojau, kur veržiuosi, dar ne visai sąmoningas ryžtas užsidegė mano krūtinėj, bet viena supratau jau gerai: troškau kažkokio kitokio – šviesesnio gyvenimo“.

Gavęs darbą fabrike, vakarais skubėjo į vakarinę amatų mokyklą. Iš pamokų grįždavo jau naktį, apie dešimtą ar vienuoliktą valandą. Kol pavakarieniaudavo, peržiūrėdavo pamokas, laikrodis išmušdavo pirmą ar antrą valandą ryto. Penktą valandą ryto jau zirzdavo žadintuvas, ragindamas galvotrūkčiais lėkti į fabriką. „Prieš mane, suvargusio ir tamsaus kaimo vaikinuką, – rašo Ignas Lapienis, – nors pamažu, bet vis labiau ir labiau plėtėsi supratimo ir žinių horizontai. Kiek daug man reikėjo išmokti, ir kaip aš noriai mokiausi! (…) Tarpais man rodydavosi, kad aš, lyg koks kovotojas, grumiuosi ne tik su man priešišku gyvenimu, bet ir pats su savimi, su savo silpnumu, su savo nuovargiu“.

Per trejus metus praėjęs gimnazijos keturių klasių kursą, viską atidžiai pakartojęs, ryžosi laikyti egzaminus Rygos Nikolajaus II vardo gimnazijoje. Draugai Igną gąsdino, kad net klasikinę gimnaziją lankę per egzaminus nuolat susikerta, o tokius kaip jį, eksternus, pjaute papjauna. Bet Ignas Lapienis egzaminus sėkmingai išlaikė. „Man atrodo, kad niekad, per visą savo gyvenimą, nebuvau pergyvenęs šviesesnės laimės valandėlės už tą, kai savo grubia ir kieta darbininko ranka pasiėmiau dideliu vargu įgytą keturių gimnazijos klasių pažymėjimą. Rodos, ir miglotas dangus tą dieną virš Rygos nuostabiai prašvito, ir pilkas gatvių grindinys po mano kojomis žiedais nusiklojo“,  – po daugelio metų prisimins.

Netrukus jam buvo pasiūlytas mokytojo darbas Rygos „Gatvės misijų“ draugijos išlaikomoje vaikų prieglaudoje. Vos tik gavęs pirmą atlyginimą, apvaikščiojo kelis knygynus, prisipirko glėbį įvairiausių pedagoginių leidinių ir vėl sėdo naktimis prie knygų. Pradėjo rašyti savo pirmuosius kūrinėlius, kurie 1913–1914 metais buvo išspausdinti „Rygos garse.“ 1915 metų pradžioje išvyko į Petrogradą, keletą mėnesių, iki mobilizacijos į rusų kariuomenę, dirbo Putilovo įmonės vartotojų kooperatyvo sąskaitininku.

Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Treji karo metai, purvinuose, vandeny skęstančiuose apkasuose kenčiant šaltį, badą ir nuolatinę mirties baimę. „Įkyrėjo valkiotis svetimos žemės purvinais keliais, kruvinais laukais ir tikėtis vienintelio gero, kad gal šiandien ar ryt ištaškytomis smegenimis ar suplėšytas į gabalus voliosies šitame pat purvyne!..“ – prisimins tuos karo metus knygoje „Žygyje“. Po ginkluoto bolševikų perversmo jį įtraukė pilietinio karo Rusijoje verpetas: I. Lapienis kovojo kaukaziečio Gajaus divizijoje, dirbo karo ligoninės ūkvedžiu.

Į Lietuvą grįžo 1922 metais. Dirbo raštininku Biržų apskrities naujokų ėmimo komisijoje, nuo 1927 iki 1934 metų – Vabalninko valsčiaus valdybos sekretoriumi, iki 1940 metų sekretoriavo Vaškų valsčiaus valdyboje.

Igno Lapienio knygos. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Vaizdelius, straipsnius, apsakymus, vertimus spausdino žurnaluose „Iliustruotoji Lietuva“, „Tėvynės sargas“, „Šaltinis“, „Artojas“, „Šeimyna“, „Vyturys“, Biržuose leidžiamuose laikraščiuose „Biržų žinios“, „Biržiečių balsas“ ir kitur. Tais metais jo kūrybą gerai vertino ir rašyti skatino atkaklus „deimančiukų ieškotojas“ Juozas Tumas-Vaižgantas. 1928 metais Ignas Lapienis buvo apdovanotas Nepriklausomybės, o 1933 metais – Gedimino ordino III laipsnio medaliu. Vėliau, jau tarybiniais metais, tai buvo pretekstas jam neskirti personalinės pensijos.

Antrojo pasaulinio karo metais dirbo Pabiržės valsčiaus sekretoriumi.  Jo iniciatyva 1944 m. įkurta Pabiržės progimnazija. Po karo mokytojavo Pabiržės progimnazijoje, dirbo mokyklos sąskaitininku. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido dirbdamas Pabiržės vidurinės mokyklos bibliotekininku.

Dienos tarp knygų

Ilgas, siauras, pasieniais pririkiuotas knygų spintų, Pabiržės vidurinės mokyklos bibliotekos kambariukas per ilgąją pertrauką prisirinkdavo pilnas moksleivių. Sustodavom nekantrūs eilute prieš rašomąjį stalą. Bibliotekininkas, nedidukas senukas Ignas Lapienis, atstumdavo į šalį popieriaus lapą, kuriame kažką neskubėdamas rašydavo, ir išimdavo iš dėžutės reikiamą formuliarą. Mes tada nežinojom, kad tykus ir kuklus mūsų bibliotekininkas buvo Pirmojo pasaulinio karo kareivis, vėliau kovęsis įnirtinguose pilietiniuose mūšiuose. Nežinojom, kad tada jis jau buvo įteikęs leidyklai savo pirmąją apsakymų knygutę „Maištininkas“ ir perrašinėjo bei tobulino paskutiniuosius atsiminimų knygos „Žygyje“ skyrius. Niekas iš mūsų, vyresniųjų klasių moksleivių, neįtarė, kad bibliotekininko praeityje – ne tik skurdi vaikystė, bet ir purve skęstantys fronto apkasai. Gal todėl ir pirmosios knygutės pasirodymas mums buvo staigmena.

Igno Lapienio knygos. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Atėjo kartą į pamoką literatūros mokytoja Teodora Grudzinskaitė ir atnešė, rodos, dar dažais tebekvepiantį Igno Lapienio „Maištininką“. „Ilgus metus dirbęs jaunimo tarpe, dabar, prislėgtas senatvės naštos, jau turiu palikti mokyklą, palikti šį darbo barą. Tu dar jaunas, mano mielas skaitytojau, tau dar sunku suprasti, kas tai yra senatvė ir kaip sunku žmogui, visą savo gyvenimą daug ir atkakliai dirbusiam, staiga nuleisti rankas ir pasitraukti į šalį. Juk darbas tai viso žmogaus gyvenimo pagrindas ir tikslas, tik kas panorės dar gyvas merdėti? (…) Nepažinus praeities, sunku teisingai ir aiškiai suprasti dabartį. Todėl aš jums ir panorau papasakoti šį tą apie praeitį“ – skaitė mokytoja skaitytojams skirtą autoriaus žodį.

Šiuose žodžiuose – pats Ignas Lapienis. Paskutiniais savo gyvenimo metais (mirė Biržuose 1960 metų lapkričio 16 dieną), jau būdamas pensininkas, jis dirbo daug ir atkakliai. Viena po kitos pasirodė jo knygos („Maištininkas“, „Žygyje“, apysakos „Sermėgiaus sūnus“ ir „Kielytė“, legendų ir padavimų knyga „Senelės laivas“), kuriose iškyla praeitis, įvykiai ir žmonės, ta autoriaus gyvenimo keliuose pamatyta, išjausta ir pergalvota gyvenimiškoji medžiaga, įdomi ne tik jaunam, bet ir vyresniam skaitytojui.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.