Su Aloyzu – Šv. Jokūbo keliu

2017-11-24 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Evaldo Balčiūno nuotr.

Medeikietis Aloyzas Balčiūnas su seserimi Stefa ir sūnumi Evaldu leidosi katalikų piligrimų Šv. Jokūbo keliu iš Prancūzijos į Ispaniją, Kompostelos Santjago katedrą. Piligrimas namo grįžo pasikeitęs. Netekęs 10 kg, su barzda. Medeikių bendruomenės namuose Aloyzas Balčiūnas dalinosi savo įspūdžiais.

 

Kas Jus pašaukė į tokią tolimą kelionę?

Iniciatyva sesers Stefos. Ji vis nedavė ramybės. Reikia, reikia praeiti šį kelią. Mes augome darnioje, gausioje šeimoje. Pastaraisiais metais patyrėme skaudžių netekčių – palaidojome brangiąją motinėlę. Ji buvo mūsų visų atrama. Palaidojome ir kaunietį brolį Albertą. Motinėlės ir brolio atminimui ir garbei ryžomės praeiti Šv. Jokūbo kelią. Nors mes nebe jaunikliai. Sesuo Stefa už mane jaunesnė. O man jau daugiau kaip 70 metų. Šioje kelionėje mums vadovavo mano sūnus Evaldas. Jis gerai kalba angliškai, patyręs giminės kelionių organizatorius. Su juo nė kiek nebaugu leistis į tokią kelionę.

Kur vedė Jūsų maršrutas?

Leidomės tradiciniu piligrimų maršrutu. Keliavome 34 dienas. Prancūzų keliu nuo Pirėnų kalnų. Praėjome daugiau kaip 800 kilometrų.

Pradėdamas kelionę kiekvienas gauna piligrimo pasą. Kiekviename kelionės punkte jį atsižymi. Mūsų kelyje buvo 34 kelionės punktai. Liudijimą apie piligrimystę gauni įveikęs 100 km. Jeigu nebeįstengi, gali grįžti atgal ir tęsti  kelionę kitais metais.

Pirmieji sunkumai ir žygio pamokos?

Šilumos – 26–27 laipsniai. Sausas oras, dulkės. Po kojomis – akmenys, žvyras. Kai tik nusiimi kuprinę, nugara šlapia. Baisiausia buvo, kad nesuriestų radikulitas. Sunkiausia įveikti pirmąją kelio atkarpą. Prisimenu, beveik ropom kopiau į kalno viršūnę. Pasiekiau viršūnę, visas kalnas sukasi, rodos, griūsiu žemėn. Per dieną įveikdavome daugiau kaip 30 km. Eini sulinkęs, rodos kuprinė tave apvers aukštielninką. 200 kilometrų kelio įveikus, dingo kojų skausmas. Kelionėje labai praverčia lazda. Ji panaši į slidininko lazdas. Lazda padeda išlaikyti pusiausvyrą. Lengviau su lazda kopti į kalnus, kurių maršrute labai daug. Prie lazdos įpranti ir atrodo, kad kažkas tau padeda eiti iš šalies.

Prisimenu pirmąją nakvynę. Kritau patalan kaip akmenėlis. Naktį pabundu iš miegų. Tarsi vėjas koks, lyg giria ošia… Nieko nebesuprantu. Pasirodo, nakvojo kartu 180 žmonių, visi išvargę, šnopuoja kaip giria oštų.

Piligrimai nakvoja nakvynės namuose, alberge, pensionuose, vienuolynuose. Nakvynė nuo 5–15 eurų. Priklauso nuo vietos, nuo šeimininko. Valstybės išlaikomose prieglaudose už nakvynę prašoma kiek ne gaila, tikimasi mažiausiai 3 eurų aukos.

Ką valgėte?

Maistą ruošdavome patys. Pirkti produktus parduotuvėje ir patiems ruošti maistą pigiau nei pietauti restorane. Pietūs restorane kainuoja 10–11 eurų.

Iš piligrimų tekę girdėti, kad kelionėje galima paragauti ir gardaus vyno. Ar susigundėte?

Priverstas paragauti vyno. Pavyzdžiui, užsisakai restorane pietus ir tau pastato butelį vyno. Jeigu vyno nenori, gali negerti. Atneš vandens. Bet kaina ta pati.

Ar kelionėje sutikote lietuvių?

Sutikome 11 lietuvių. Iš Druskininkų, Kauno, Kazlų Rūdos. Sutikome ir vieną pažįstamą merginą, Gasiūnaitę iš Biržų. Tuoj lietuviai tarp piligrimų išplatino žinią apie mus, kad keliauja lietuvių šeima. Kai mus sutikdavo, palydėdavo tokiais žodžiais: „O, lietuvių šeima eina…“ Visą kelionės maršrutą maišėsi tie patys keliautojų veidai, sutikti viešbučiuose, parduotuvėse. Vieni mus pasiveja, kiti atsilieka. Visi dažniausiai susitinkame nakvynės namuose. Susiburia, ruošia vakarienę, o paskui vėl išsiskirsto kas sau. Kiti atsilieka nuo įprasto maršruto, nori pasilikti atidžiau apžiūrėti vietoves. Viena lietuvė pasakojo, kad buvo paklydusi vynuogynuose.

Ar nebuvo kilęs noras mesti žygį ir grįžti namo anksčiau?

Ne. Į priekį vedė kelionės tikslas. Be to, kas tau liepė eiti? Principo reikalas. Kas mes… Prie visko galima įprasti. Kelionėje mes, pasak poeto,  buvome tylūs, vangūs, nebylūs lyg jungo jaučiai arime. Kaip grįši namo nepasiekęs tikslo? Atrodo, tuoj visi supras, juoksis iš tavęs. Visi sužinos.

Ar daug batų nuplėšėte kelionėje?

Buvau pasiėmęs tik dvi poras: kedus ir žygio batus. Trečdalį kelio įveikiau su kedais. Bet su kedais keliaudamas atidaužai kojas į akmenis, vakarop dega padai. Į kelionę pasiėmėme labai daug kojinių. Svarbiausia, kad kojos nesuprakaituotų ir neatsirastų pūslių bei nuospaudų, kojines dažnai reikia keisti. Iš pradžių kojines keisdavome vis naujas, bet kai supratome, kad pritrūksime, tada pradėjome skalbti. Piligrimų namuose galima išsiskalbti drabužius, kojines.

Garsiąją šventovę pasiekėte laiku? Mišių metu išgirdote tą ypatingą palaiminimą, paminėjo „Lithuania“…

Kelionės maršrutą įveikėme keliomis dienomis anksčiau. Planavome dar kelionę pratęsti iki pat iškyšulio, Finasteros miestelio, Atlanto vandenyno. Pirmąją dieną Mišiose mūsų nepaminėjo, nes mes pavėlavome užsiregistruoti.

Kokį įspūdį paliko įspūdingasis smilkytuvas?

Smilkytuvas milžiniškas, kaip kokia 200 metrų statinė. Keli vyrai jį įsiūbuoja ir jis pradeda judėti skersai visą katedrą virš piligrimų galvų. Mes užsiėmėme sau vietas prie navų netoli altoriaus, kad viską matytume. Kai smilkytuvas atsiplėšė nuo žemės, artyn į tas mūsų navas, siūbuoja, mes tik atlošiame galvas. Grožio nematyti, tik kvapelis.

Po Mišių katedroje ir visų iškilmingų apeigų kelionę tęsėte?

Linksmiems žmonėms linksmai ir einasi. Mes kelionėje išsunkėme visą sūnaus Evaldo uždarbį, todėl reikėjo santaupas pasipildyti. Dabar sakome, tuštinsime sesers Stefutės sąskaitą. Įdedame kortelę į bankomatą – ją išmeta. Pasirodo, jos kortelė nebegaliojanti. Terminas jau seniai pasibaigęs. Aš patenkintas. Savo sąskaitos neliečiau, taupiau. Išmušė mano valanda. Atkišu savąją. Ir ją išmeta. Ir mano kortelei, pasirodo, galiojimo laikas pasibaigęs. Mes su saviškiais, likusiais Lietuvoje, palaikėme ryšį, pasikalbėdavome telefonu, papasakodavome apie kelionę. Skambiname Vaidutei ir Loretai ir mekename, kad šios mus gelbėtų, mums pamestų pinigėlių. 150 eurų. Bet Loreta už visus protingesnė. Ji mums pervedė 300 eurų. Tik vėl bėda – šeštadieniais ir sekmadieniais banko operacijos nevykdomos. Nenusimename. Pinigų bus. Ką darome? Kitą dieną vėl einame į šv. Mišias katedroje. Išgirstame ir „Lithuania“ – mus paminėjo. Deja, tik smilkymo iškilmių nebėra. Tikriausiai šiokią dieną jų ir nebūna, tik šventadieniais. Po Mišių išeiname iš katedros ir matome: pinigai mums pervesti. Tik keliauti toliau jau nebėra laiko.

– Ką palinkėtumėte tiems, kurie nori leistis į tokią kelionę?

Galvokite ne kojomis, bet galva.

Pašnekovą kalbino Regina VAIČEKONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.