Darbais įprasminęs gyvenimą

2017-10-10 | Kategorija: Istorija ir žmonės

500-osioms Reformacijos metinėms

 

Šią savo nuotrauką Mykolas Devenis 1937 metais dovanojo kompozitoriui M. Petrauskui.

Žavi Mykolo Devenio valia, gabumai, atkaklumas. Meile gimtinei. Lietuvai. Jos žmonėms. Kultūrai. Palikusiam po savęs taurių ir didžių darbų lobius. Darbais įprasminusiam savo gyvenimą.

Klausučiuose

Gimė Mykolas Devenis 1891 metų gegužės 1 dieną Biržų pašonėje esančiame Klausučių kaime, ūkininkų Mykolo ir Barboros Devenių šeimoje. Tėvai turėjo 28 hektarus žemės. Motina Barbora Naktinytė-Devenienė, Papilio valsčiaus Kubilių kaime gyvenusio pasiturinčio ūkininko dukra, buvo religinga, pati mokiusi savo vaikus tikybos. Sekmadienių rytais į Devenių namus susirinkę Klausučių kaimo reformatai giedodavo religines giesmes, skaitydavo maldas iš maldų knygų.

Vėliau Mykolas lankė pamokas reformatų vaikams Biržuose, kurias rengė kunigas Povilas Jakubėnas. Pastebėjęs berniuko gabumus, kunigas paragino Devenius Mykolą, jau baigusį Biržų pradžios mokyklą, mokyti toliau. Ir net surado mokytoją Jakimavičių, kuris per metus Mykolą sugebėjo paruošti iš keturių gimnazijos klasių kurso.

Mykolui buvo vos dešimt metų, kuomet motina su dukra ir sūnumi išvyko pas Amerikoje gyvenusį tėvą. Klausučiuose ūkininkauti liko vyresnioji sesuo Katrė ir Mykolas. Seseriai ištekėjus, Mykolas išvyko mokytis į Pernavos (Estija) gimnaziją. Vasaros atostogas praleisdavo Klausučiuose, padėjo seseriai ūkyje. Nors ūkis buvo nemažas, tačiau Mykolas gimnazijoje pragyvenimą užsidirbdavo mokydamas moksle atsiliekančius mokinius.

Medicinos studijos

Rusų armijoje tekdavo tarnauti 3–4 metus. O kartais ir ilgiau. Trumpiau tarnaudavo tik savanoriai. Todėl Mykolas, nebaigęs gimnazijos, 1912 metais įstojo savanoriu į rusų kariuomenę. 1914 metais, išlaikęs eksternu egzaminus iš gimnazijos kurso, tapo Maskvos universiteto medicinos fakulteto studentu. Vasaros atostogų metu sumanė aplankyti Amerikoje gyvenančius saviškius. Jam svečiuojantis Amerikoje, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Rusijos atstovybė reikalavo, kad jis grįžtų į Rusiją ir stotų kariuomenėn. Šiam įsakymui Mykolas nepakluso. Metus studijavo Mičigano universiteto technikos fakultete, o vėliau įstojo į vieną seniausių ir garsiausių Amerikoje Jeilio universitetą studijuoti medicinos.

Gydytojas mecenatas

1919 metais M. Devenis baigė studijas ir pradėjo gydytojo praktiką Konektikuto valstijos Voterberio mieste. Po metų jam buvo suteikta JAV pilietybė. „Gerai atliekamas profesinis gydymo darbas padėjo jaunam gydytojui ne tik susidaryti materialinį gyvenimo pagrindą, bet ir artimai palaikyti santykius su įvairiais žmonėmis“, – rašo apie M. Devenį Lietuvos pasipriešinimo okupaciniams režimams veikėjas, ekonomistas Juozas Audėnas.

Jau tuomet M. Devenis skatino ir rėmė lietuvių išeivijos visuomeninį  kultūrinį gyvenimą, siuntė knygas ir mokslo priemones Lietuvos universiteto medicinos fakultetui. Savo lėšomis rėmė per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjusias Biržų ir Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčias, o 1923 metais, norėdami palengvinti kunigo Povilo Jakubėno pastoracinį darbą, abu su broliu Petru nupirko ir jam padovanojo automobilį.

Tais metais Sinodas M. Devenį išrinko kuratoriumi. Istorikas Jonas Aničas knygoje „Alena ir Mykolas Deveniai“ rašo, kad Mykolas materialiai rėmė aktorių ir režisierių Juozą Vaičkų. Jo geras bičiulis buvęs kompozitorius Mikas Petrauskas, 1923 metų vasarą atostogavęs pas brolius Mykolą ir Petrą Devenius Voterberyje ir intensyviai kūręs operą „Eglė žalčių karalienė.“ Broliai padėjo išleisti šios operos partitūrą, išleido M. Petrausko „Lietuviškas dainas.“

Mikas Petrauskas supažindino Mykolą Devenį su būsima žmona – Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro advokato Jono Vileišio dukra Alena. Katalikė Vileišytė turėjo gauti  Žemaičių vyskupo leidimą tuoktis su evangeliku reformatu Mykolu Deveniu. Leidimas buvo gautas, ir jaunuosius Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Po vestuvių išvykę į Ameriką Deveniai, dar ten gyvendami, 1925 metais už 16000 dolerių Ukmergės apskrityje, Deltuvos valsčiuje, nusipirko kunigaikštytės Taidos Radvilaitės Leonpolio dvarą.

Grįžo į Lietuvą

1928 metais Mykolas Devenis su žmona ir mažamečiais sūnumis Algirdu ir Keistučiu grįžo gyventi į Lietuvą. Norėjo verstis gydytojo praktika, tačiau prireikė net penkerių metų, kol buvo pripažintas pasaulinio garso Jeilio universiteto diplomas. Tapęs ūkininku, M. Devenis nepamiršo ir gydytojo praktikos. Leonpolio dvare įsirengė kabinetą, pastatė nedidelę ligoninę. Gydė sunkiai sergančius, neturtingus savo kaimynus kaimiečius. Kai pritrūko pinigų ūkiui plėsti, išvažiavo padirbėti gydytoju į Ameriką. O lėšų reikėjo, nes remontavo rūmus ir ūkinius pastatus.

Nutarę verstis pienininkyste, iš užsienio pirko geros veislės buliukus, už karvę mokėdavo net po tūkstantį litų. Po kelerių metų Leonpolis tapo pavyzdiniu ūkiu, garsėjančiu Lietuvoje pieningiausia 80 karvių banda, sėkliniais javais, pažangia agrotechnika. Dvare buvo įkurta kooperatinė pieninė, pastatytos dvi spirito varyklos. Leonpolis tapo vienu iš pirmųjų cukrinių runkelių auginimo centru Lietuvoje. Dvare gyveno ir dirbo 26 darbininkų šeimos, o darbymečiu buvo samdoma dar apie 15 darbininkų. Čia nuolat gyveno 3 – 4 praktikantai iš žemės ūkio akademijos, susipažinti su pažangiu ūkininkavimu į Leonpolį atvykdavo ekskursijos iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

1937 metais ūkį aplankė prezidentas Antanas Smetona. Mykolas ir Elena Deveniai planavo rekonstruoti pagrindinius pastatus, įvesti elektrą, įrengti vandentiekį. Tačiau gražius sumanymus įgyvendinti sutrukdė 1940-ųjų metų sovietinė okupacija, ypač skaudžiai palietusi Devenių šeimą.

Tremtyje

1940 metų liepos 22-ąją enkavedistai, Leonpolio dvare padarę kratą, kurios tikslas buvęs „surasti ir paimti ginklų ir priešvalstybinės literatūros“, Devenį suėmė. Į aiškinimą, kad jis yra Amerikos pilietis, enkavedistai nekreipė dėmesio. Penkiolikmetis Devenių sūnus Algirdas ėmė rinkti apylinkės gyventojų parašus, kad tėvas būtų išvaduotas iš Ukmergės kalėjimo, tačiau ir šis bandymas buvo nesėkmingas. Byla susidomėjo net NKVD komisaras Aleksandras Guzevičius, nurodęs „surasti medžiagos apie jo antitarybinius pasisakymus ir patvirtinti juos liudytojų parodymais“. Surežisavus tokius „parodymus,“ 1941 metų kovo 1 dieną Maskvoje Ypatingasis pasitarimas prie NKVD Mykolą Devenį už akių nuteisė 8 metams nelaisvės pataisos sunkių darbų stovykloje.

Iš Lukiškių kalėjimo 1941 metų birželio 16 dieną buvo išvežtas į Vorkutą. Pradžioje dirbo anglies kasykloje. Vėliau buvo perkeltas į sanitarijos skyrių, gavo lagerio gydytojo darbą. Jau žinojo, kad žmona su vaikais Algirdu, Keistučiu ir Dalia išsigelbėjo, iš Lisabonos atplaukė į Niujorką. Jos atkaklios pastangos išlaisvinti vyrą iš lagerio, nuolat rašomi pareiškimai, vizitai ambasadoriams pagaliau baigėsi sėkme. 1942 metų balandžio 23 dieną lagerio viršininkas išdavė Mykolui Deveniui pažymėjimą, kad jis gali vykti Amerikos ambasados žinion.

Laukė nors varginga, bet kupina vilties kelionė į Kuibyševą, kur buvo įsikūrusi JAV ambasada. Čia, vėl gavęs JAV piliečio pasą (jis buvo pažymėtas pirmuoju numeriu), pradėjo savo kelionę į buvusį laisvą gyvenimą. Laivu plaukė Volgos upe ir Kaspijos jūra, Baku mieste perėjo TSRS sieną ir per Iraką, Iraną, Pakistaną, Indiją 1942 metų rugsėjo 7 dieną pasiekė Niujorką.

Iš kairės: krt. K. Devenis su žmona, dr. K. Bobelis su žmona Dalia (Devenyte), krt. dr. A. Devenis su žmona (kairėje pusėje), krt. Alena Devenienė ir jubiliatas krt. dr. Mykolas Devenis. Tarp jų – anūkai. 1966 m.

Lietuvių išeivių globėjas

Kiek pailsėjęs, pasidžiaugęs savaisiais, vėl atidarė senojoje vietoje gydytojo kabinetą, vaikus išsiuntė mokytis (vyriausias sunūs Algirdas taps kaip ir tėvas – gydytoju, Keistutis – inžinieriumi, o dukra Dalia Bobelienė baigs žurnalistikos studijas), aktyviai įsiliejo į išeivijos visuomeninį, profesinį ir ekonominį gyvenimą.

Pacientų pripažinto ir mėgiamo gydytojo kabineto sienos jam buvo per ankštos. 1948 metais nusipirko fermą su 120 hektarų žemės, dviejų aukštų namu (jame 10–12 miegamųjų), greta jo – keli vienaaukščiai vasarnamiai. Laisvalaikiu, sugrįžęs iš savo gydytojo kabineto, neretai sėsdavo prie sunkvežimio ar traktoriaus vairo ir darbuodavosi savo ūkyje. Čia apgyvendino iš Vokietijoje įsteigtų perkeltųjų asmenų stovyklų į JAV atvykstančius lietuvius. „Ferma Deveniams buvo formalus juridinis pagrindas darbo ir būsto garantijoms išduoti, kaip to reikalavo JAV imigracijos įstatymas. (…) Devenių sodyboje dažnai viešėdavo žymūs lietuvių išeivijos veikėjai, ieškoję Devenių patarimų, moralinės ir medžiaginės paramos, čia vykdavo intelektualų susitikimai, posėdžiai, pasitarimai dėl politinės ir visuomeninės veiklos, čia išeivijos jaunimo organizacijos rengdavo stovyklas“, – rašo Jonas Aničas.

Devenių stovykloje svečiavosi ir gyveno profesoriai broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. Vaclovas Biržiška, Devenių globojamas, čia rašė lietuvių literatūros istorijai iki šiol reikšmės nepraradusį žinyną „Aleksandrynas“, šitaip pavadintą mirusios profesoriaus žmonos Aleksandros atminimui.

Dėkingumą už malonias viešnages ir paramą Deveniams reiškė lietuvių akademinio jaunimo „Šviesos“ sambūrio nariai, čia stovyklavę lietuviai skautai, rašytojai Juozas Švaistas, Alė Rūta, gera šeimos bičiulė, profesorė istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė.

Jau vėliau, kuomet Mykolas Devenis, šiek tiek sveikatai sušlubavus, 1959 metais pardavė ūkį Voterberyje ir persikraustė į Kalifornijos valstijos kurortinį Santa Monikos miestą Ramiojo vandenyno pakrantėje, jo rezidencijoje svečiavosi poetai Bernardas Brazdžionis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras, rašytojas Pulgis Andriušis ir kiti lietuvių išeivijos kultūros žmonės.

Santa Monikoje M. Devenis kartu su kitais medikais įkūrė Kalifornijos lietuvių gydytojų draugiją, o 1970 metais atkuria Lietuvių protestantų sąjungą ir buvo išrinktas jos pirmuoju pirmininku. Savo lėšomis leidžiamame „Tėviškės garsų“ laikraščio vedamajame straipsnyje rašė, kad „visi lietuviai, kur jie bebūtų pasaulyje, veda šventą teisybės kovą už savo kraštą. Toji kova ne ginklais žvanga, bet savo prakilnia, vieninga dvasia. Bet daugelis Lietuvos vaikų yra atitolę nuo šios taip kilnios ir teisingos kovos. Todėl vienas iš mūsų tikslų ir yra pasiekti atitolusius ir įjungti į eiles tų, kurie jau stojo į tą šventą kovą už laivę numylėto tėvų krašto“.

„Dėka Devenių ir jų įkurtos organizacijos – apie 3000 lietuvių evangelikų buvo atgabenta į šį kraštą“, – „Mūsų sparnuose“ rašė buvęs Biržų gimnazijos auklėtinis Hermanas Pavilionis. Šio žurnalo leidybą taip pat dosniai rėmė M. Devenis.

 

Kuratoriai dr. Mykolas ir Alena Deveniai savo vedybinę auksinę sutartį pažymėjo 1974.10.19 įsteigę tais pačiais metais Kultūrinį fondą. Čikaga, 1974 m. Lietuvių foto archyvas.

Devenių kultūros fondas

1974 metais, švenčiant Alenos ir Mykolo Devenių auksinę vedybinio gyvenimo sukaktį, buvo įsteigtas Devenių kultūros fondas, pirmiausia turėjęs įgyvendinti jau senokai išeivijoje brandintą idėją – išleisti istorinį veikalą apie iš Pasvalio krašto, Medinių kaimo, kilusius Lietuvos atgimimo šviesuolius Petrą, Antaną ir Joną Vileišius. Šiam fondui Deveniai skyrė 100 tūkstančių dolerių. Įstatuose, kuriuos 1974 metų birželio 22 dieną patvirtino Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios išeivijoje XXVI Sinodas, skelbiama, kad šis fondas, laikydamasis reformacijos idealų ir principų, veikia lietuvių švietimui, mokslui, kultūrai remti, skatinti ir ugdyti. Iki šiol šio fondo lėšomis išleista jau ne viena dešimtis reformacijai, išeivijai ir Lietuvos kultūrai reikšmingų leidinių. Tokių, kaip Jokūbo Kregždės „Lietuvos reformatų raštija“ ir „Reformacija Lietuvoje“, mūsų krašte, Paberžių kaime, gimusio Motiejaus Karašos atsiminimų knyga „Gyvenimo sūkuriuose“, skulptoriaus Jokūbo Dagio kūrinių albumas „Skulptūros“, istoriko Jono Aničo monografijos apie Vileišius, Joną ir Martyną Yčus ir kt.

Kuratorius dr. Mykolas Devenis liudija Jungtinėms tautoms.

Tikriausiai įkurti šį fondą paskatino nuo pat vaikystės jį lydėjusi meilė knygai, Lietuvos istorijai. Deveniai išeivijoje buvo žinomi kaip senų ir retų lietuviškų knygų kolekcininkai. Net 1965 metais keliaudami aplink pasaulį sugebėjo rasti laiko mielam pomėgiui ir papildyti savo lituanistinę kolekciją lietuviškais medaliais, senomis knygomis, žemėlapiais.

Mirė Mykolas Devenis 1978 metų gegužės 28 dienos sekmadienio rytą, ištikus širdies smūgiui. Palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse. 1999 metais šalia jo atgulė ir žmona Alena. 

Algirdas BUTKEVIČIUS
„Biržiečių žodis“
„Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

 

Tags: ,

2 komentarų to “Darbais įprasminęs gyvenimą”

  1. Biržietis parašė:

    Tikri kapitalistai, Amerika kvapni, Maskvos kurantai ir ant Arkties ledas. Kiekvienas suprantame savaip, tik straipsniu nesižaviu,- amerika lietuvių iš skurdo netrauks, ką beprisižadėtų, tik dar labiau klampins. Buvo ir tuomet tėvynės išdavikų…

    • ats parašė:

      Pasilikti, kentėti, būti prisitaikėlišku visuomenėje, absoliučiai neturėti balso ir veiksmo laisvės ir net supratimo apie tai -tikras patriotizmas ir didvyriškumas pagal "biržiečio" komentarą 🙂

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.