Vabalninko lygumos, padabintos koplyčiomis

2017-09-19 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Lamokėlių koplyčios istoriją papasakojo bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė. Luko Kalninio nuotr.

Nesenstanti tradicija

Jau nebesuskaičiuojame, kelintą kartą kviečiame biržiečius į edukacines keliones po Biržų kraštą. Pirmąsias ekskursijas inicijavo tuo metu Biržų muziejuje dirbusi archeologė Romas Songailaitė (dabar dirbanti Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje), kuriai talkino šviesaus atminimo Antanas Seibutis. Dabar muziejininkų komanda jau pasikeitusi, tačiau tradicija nenutrūksta, ir tikrai bent jau dešimti metai į kelionę po mūsų kraštą surenkami du didžiuliai autobusai entuziastingų istorijos ir kultūros mylėtojų.

Ir šįkart entuziastų netrūko, susirinko visi puikiai nusiteikę, o nuotaiką dar kėlė lyg išburta puiki saulėta rugsėjo diena (o gal Danutė Medinienė iš Broniaus rudeninės šilumos išprašė…). Pirmosios muziejaus organizuotos kelionės buvo siejamos su Pasauline turizmo diena (rugsėjo 27 d.), vėliau pradėtos sieti prie Europos paveldo dienų ir tapo vienu iš mūsų krašto kultūros paveldo sklaidos būdų. Jau ne pirmi metai tokį sklaidos būdą remia Kultūros paveldo departamentas prie kultūros ministerijos, Biržų rajono savivaldybės administracija.

Šių metų Europos paveldo dienų tema buvo „Kultūrinis kraštovaizdis: nuo piliakalnių iki miesto bokštų“. Buvo kviečiama pažinti Lietuvos istorinio kultūrinio kraštovaizdžio įvairovę ir tuo pačiu suprasti mūsų gyvenamų vietovių unikalumą ir vertę, pajusti įvairių kultūros paveldo objektų tarpusavio ryšį kultūriniame kraštovaizdyje, atskleisti sąsajų tarp įvairių kultūros paveldo objektų išsaugojimo svarbą, kultūros paveldo objektų reikšmę vizualiniam ir istoriniam vietovės charakteriui. Juk kultūrinis kraštovaizdis – tai bendri žmogaus ir gamtos tvariniai.

12 koplyčių

Planuojant šių metų kelionę akys nukrypo į šių metų mažąją kultūros sostinę – Vabalninką, kraštą, išskirtinai padabintą medinėmis koplyčiomis, paįvairinančiomis besidriekiančias nuobodokas lygumas.

XVII–XVIII a. Vabalninko parapija apėmė didelius plotus. 1782 m. Vabalninko bažnyčios dekano vizitacijos akte aprašyta net 12 šios parapijos koplyčių ir įvardyti jų titulai. Nurodoma, kad visos šios koplyčios pastatytos kapinėse, kiekvienoje iš jų yra Mišioms laikyti tinkamas altorius, du langai ir signatūrinio varpo bokštelis. Pamaldos koplyčiose laikomos už mirusiųjų sielas (Visų Šventųjų dieną ir laidotuvių progomis) ir per titulines šventes (kiekviena koplyčia turėjo savo titulą).

Manoma, jog žema ir pelkėta Vabalninko aplinkuma vertė didesniuose kaimuose gyventojus statyti medines koplyčias kaimo kapinėse, nes pašlapus keliams, ypač pavasarį ir rudenį, Vabalninko bažnyčia buvo sunkiai pasiekiama, ypač senesniems žmonėms, o katalikų bažnyčia dėjo dideles pastangas reformatiškų žemių apsuptame Vabalninke išsaugoti savo pozicijas. Šiandien administracinės rajonų ribos nesutampa su buvusios Vabalninko parapijos ribomis, tad net keturios koplyčios jau liko už Biržų rajono ribų: Uoginių Šv. Marijos Magdalietės ir Gikonių Šv. Lauryno koplyčios liko Kupiškio rajone, Porijų Šv. Augustino koplyčia – Pasvalio, o Sodelių Šv. Dvasios koplyčia – Panevėžio rajone, tad šios koplyčios iškrito ir iš kelionės maršruto (visų aplankyti per vieną dieną nebūtume įstengę). Tad Vabalninko parapijoje šiuo metu liko tik šešios kapinių koplyčios, septintoji „iškeliavo“ į Kupreliškio parapiją, o Vabalninko kapinių koplyčia neišliko. Tad leidomės į kelionę aplankyti visų minėtų paminklų, likusių mūsų rajone, pakeliui dar užsukdami į įdomius kultūros objektus.

Deikiškiai

Važiuodami Vabalninko link tuoj pat už Gaižiūnų pasukome Nausėdžių link ir privinguriavome prie pirmojo lankytino objekto – Deikiškių Šv. Elenos koplyčios, vietinių gyventojų pastatytos 1736 m. Deikiškių kaimo kapinėse. Paprastai koplyčia atveriama per Šv. Elenos (rugpjūčio 18 d.) ir Angelų sargų (spalio 2) atlaidus bei palydint į Anapilį iš šio krašto kilusius žmones. Kaip ir kitos šio krašto koplyčios, sovietmečiu buvo apleista, o 1990 m. apkalta naujomis lentomis, nudažyta, dar kartą atnaujinta 2003 m., Gaižiūnų kaimo bendruomenės iniciatyva. Pinigus remontui aukojo visi gyventojai, kurių artimieji palaidoti šiose kapinėse. Įėjusiuosius į koplyčią pasitinka Šv. Elenos altorius.

Aplink koplyčią išsidėsčiusiosiose jaukiose Deikiškių kapinaitėse ilsisi ne vienas žmogus, palikęs ryškų įrašą Lietuvos istorijos, politikos, kultūros sąsiuviniuose. Pro vartus įėjusius pasitinka įspūdingas kryžius – tai paminklas generolo, gydytojo, archeologo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjo Vlado Nagiaus-Nagevičiaus uošviams Tiburcijui ir Veronikai Baronams, mirusiems 1940 m. Jų kapą žymi įspūdingas kryžius su koplytėle. Koplytėlėje – Jono Nepomuko, šv. Antano ir šv. Roko skulptūros. Kryžius buvo pastatytas 1932 m. Kauno karo muziejaus kiemelyje, tačiau mirus generolo V. Nagevičiaus žmonos Veronikos Baronaitės tėvams, kryžius generolo nurodymu buvo perkeltas ant jų kapo Deikiškiuose.

Viena įspūdingiausių skulptūrinių kompozicijų puošia rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino žmonos Emilijos Kvedaraitės-Mykolaitienės ir jo tėvų bei sesers šeimos kapavietę, tad buvo trumpai prisiminta ir romano „Altorių šešėly“ autoriaus meilės istorija ir pranašingi kūriniai, pasakojantys būsimą rašytojo lemtį.

Kapeliuose ilsisi ir pokario kovų partizanai Stasys Indriliūnas, Dominykas Klinga, Adolfas Vileišis, dailininko Antano Kučo artimieji (dailininkas gimė Deikiškių kaime). Ne viena istorija kartu su mirusiaisiais palaidota šiuose gražiuose kapeliuose…

Jasiuliškiai. Šv. Antano koplyčia

Pajudėjus nuo Deikiškių kapinaičių pasimatė kitos – Jasiuliškių (1736 m.) koplyčios bokštai, deja, tiesiai per laukus ji šiandien nepasiekiama, tenka apsukti ratelį pro Mieliūnus ir tik tada važiuoti Šukionių link, kur tuojau pat pamoja ant nedidėlė kalvelės pastatyta Jasiuliškių Šv. Antano koplyčia, apsupta kapinaičių. Ji taip pat reguliariai atveriama 2 kartus per metus: per šv. Antano atlaidus ir minint Visų Šventųjų dieną, taip pat – palydint į paskutinę kelionę apylinkių gyventojus. Koplyčios viduje stebėtinai išsaugotos autentiškos detalės: altoriai, durys, grindys, puošybos elementai. Trinkelėmis grįstas takelis ne tik atveda nuo vartelių iki koplyčios, bet ir driekiasi išilgai kapinaičių iki didžiulio medinio kryžiaus, pastatyto koplyčios remonto ir kapinių tvarkymo fundatoriui, II pasaulinio karo nublokštam į Australiją, J. V. Štelemėkui. Koplyčia patyrė ir piktavalių išpuolį: 2011 m. buvo išplėšta, iš jos išneštos žvakidės, kryželiai, varpeliai ir Šv. Marijos statula – koplyčios relikvija. Ją B. Sruoga parvežė iš Paryžiaus, o statulą koplyčiai dovanojo Sruogų šeimos palikuoniai.

Jasiuliškių Šv. Antano koplyčia. Luko Kalninio nuotr.

Amžinojo poilsio šiose kapinaitėse atgulė rašytojo Balio Sruogos tėvai, sesuo ir brolis Aniolas, Likų, kurių namuose tarpukariu glaudėsi mokykla ir kurių dvi dukros išėjo į mokslus (viena tapo mokytoja, kita – gydytoja), šeima, Lietuvos nepriklausomybės karų savanoriai J. Panevėžys ir P. Vilimas, taip pat ir pokario rezistencinės kovos partizanai Rapolas Petrulis ir Vytautas Manikas, taip pat įamžintas tremtyje žuvusio jo brolio Liongino Maniko atminimas. Po kapelius pasklidę keliautojai ieško savo giminaičių kapų, mintyse pasakoja jų gyvenimo istorijas… Dažnam, besileidžiančiam keliauti į šias išvykas, tai būna sugrįžimo į savo tėvų, senelių žemę laikas, ne vienas jų būna vaikystėje pats visus tuos takus savo kojomis numynęs…

Šukionys. Šv. Mato koplyčia

Kelias veda į Šukionis, pravažiuojame gyvenvietę, ir tada kairėje, atokiau nuo kaimo atsiveria Šukionių Šv. Mato koplyčia (pastatyta 1746 m.). Ne vienam kyla klausimas, kodėl kapinaitės ir koplyčia kažkur vidury laukų, tolokai nuo gyvenvietės. Geriau apsidairius matyti, kad kapinių būta senojo Šukionių kaimo gale: toje pačioje buvusioje ulyčioje rikiuojasi dar išlikusios senojo sodžiaus sodybos, o mūsų pravažiuota gyvenvietė – naujieji Šukionys. Tik įėję pro vartus visi atsiremia į neseniai Anapilin iškeliavusios Nijolės Šatienės, kaimo bendruomenių kūrėjos, kapą. Ji taip pat dėjo pastangas, būrė bendruomenę – jaunimą, vaikus, kad naujam gyvenimui būtų prikelta Šukionių koplyčia. Šukionių kapeliuose ilsisi ir šiame kaime gimusio energetiko, energijos tausojimo politikos formuotojo, profesoriaus Mato Tamonio artimieji. O ekskursijos dalyviai bandė įminti, kokia buvo tikroji Šv. Mato profesija ir kokių šiandieninių specialybių atstovus šv. Mataušas globoja. Į šv. Mato atlaidus šukioniečiai kviečia jau ateinantį sekmadienį, tądien taip pat bus lietuviška saulute padabintas akmuo, žymintis koplyčios pastatymo datą.

Ančiškių Šv. Jokūbo koplyčios viduje įrašyta sukilimo data – 1863 m. Luko Kalninio nuotr.

Ančiškiai. Šv. Jokūbo koplyčia

Iš Šukionių keliaujame į Ančiškius – Šv. Jokūbo koplyčią (pastatyta 1736 m.), kurios viduje ne atsitiktinai randame įrašytą datą – 1863 m. Anot bibliotekininkės Joanos Petrėnienės, 1863 m. sukilėliai ne tik buvo čia apsistoję, bet ir buvo palikę savo vėliavą, kuri, deja, vėliau dingusi. Ančiškių kapinaitės priglaudė vėlgi ne vieno istorijos laikmečio didvyrių, gynusių Lietuvos laisvę, palaikus: čia ilsisi ir 1918–1919 m. Nepriklausomybės kovų savanoris Boleslovas Sribikė (jo vardu net buvo pavadinta gatvė Vabalninke), ir pokario rezistencinės kovos partizanai Feliksas Budriūnas, Stasys Tarvydas, Čybas, Pranas Kličmonas, Juozas Tarvydas, Povilas Račinskas, Juozas Aukštikalnis. Ančiškių kapeliuose ilsisi ir muzikologo, kompozitoriaus, vieno iš konkurso „Dainų dainelė“ iniciatorių Povilo Tamuliūno tėveliai (kompozitorius gimė Ančiškiuose).

Lebeniškiai. Šv. Kankinio Nikandro cerkvė

Nuo Ančiškių tematiškai lyg ir nukrypstame nuo pagrindinio maršruto, nes pasukame ieškoti nebe kapinių koplyčios, bet… stačiatikių cerkvės. Atvėręs Šv. Kankinio Nikandro cerkvės duris Lebeniškiuose mūsų laukia stačiatikių bendruomenės atstovas Vladimiras Riabovas. Ekskursijos dalyviai čia sužinojo, jog Biržų rajone yra dvi rytų (bizantiškosios) krikščionybės išpažinėjų bendruomenės: sentikių Kvedariškio kaime ir stačiatikių Lebeniškiuose, išgirdo ir rusų bendruomenės atsiradimo Lebeniškių kame istoriją. Ne vienam tai buvo ir pirmoji pažintis su stačiatikių maldos namais, liturgijos reikmenimis, religinių apeigų subtilybėmis. Prieš daugiau nei šimtą metų statyta cerkvė šiandien retai sulaukia šventiko, nes, kaip juokauja V. Riabovas, kaime belikę pusantros šeimos tikinčiųjų, tai gerai, kad atvažiavus popui dar kartais ir vienas kitas katalikas ateina į pamaldas. Ekskursijos dalyviai apsidairę pasigenda kapinių, išgirsta, kad jos esančios čia pat – už trijų kilometrų…

Kuprių kapinaitėse ilsisi monsinjoro Kazimiero Vasiliausko tėvai, seneliai, brolis. Luko Kalninio nuotr.

Kupriai

Į Kuprių kaimo kapelius (čia koplyčia pastatyta 1746 m.) pasukame beveik privažiavę prie garsiųjų Čypėnų, kur 1905 m. vietiniai aktyvistai išvijo carinės Rusijos valdžios pareigūnus ir įkūrė nepriklausomą Čypėnų respubliką. Visai netoli Kuprių – ir gimtasis monsinjoro Kazimiero Vasiliausko Kateliškių kaimas, tad kapinaitėse ilsisi ir jo tėvai, seneliai, o monsinjoras ne kartą dalyvavo šv. Stanislovo atlaiduose Kuprių koplyčioje, buvo ir sau išsirinkęs amžinojo poilsio vietą netoli vartų, pažymėjo tą vietą koplytstulpiu, bet į Kuprius parvežtas nebuvo, tad šioje vietoje atgulė jo brolis. Neramus pokaris neaplenkė ir šio Vabalninko parapijos kampo, į rezistencinę kovą stojo ir Kuprių vyrai. Kapinaitėse ilsisi partizanai Antanas Matulis, Jonas Pranevičius, į kapelius, dukterų iniciatyva, pargabenti tremties neišgyvenusio Bartulio palaikai, taip pat palaidotos Vabalninko parapijos bažnytinio choro choristės, Kuprių kaimo kryžiaus statymo organizatorės seserys Latvėnaitės. Ekskursijos dalyviai nesunkiai atspėjo, kokių romanų prototipas palaidotas Kuprių kapinaitėse. Ne vienas leidosi į A. Zurbos trilogijos „Savūnė“, „…eina…“, „…jai tešviečia…“ veikėjos Savūnės prototipo – Kaziūnės (Kazimieros) Januškienės kapo paieškas.

Vabalninke

Važiuodami per Vabalninką stabtelėjome prie Vabalninko muziejaus – Biržų krašto muziejaus „Sėla“ skyriaus. Per Žolinę muziejus atvėrė duris lankytojams naujose patalpose. Perkeliant į naujas patalpas buvo sukurta ir nauja ekspozicija, kurią ekskursijos dalyviams pristatė ekspozicijos kūrėja J. Kriščiūnienė.

Lamokėliai. Šv. Jurgio koplyčia

Iš Vabalninko teko sukti Svilių kryptimi, kur ant kalvelės laukė jau paskutinė Vabalninko parapijos koplyčia – Lamokėlių šv. Jurgio (pastatyta 1726 m., perstatyta 1928 m.), iškilusi bene aukščiausiai visų lankytų koplyčių. Vieną ekskursiją išleidusi ir mus pasitiko bibliotekininkė S. Bieliauskienė, papasakojo koplyčios vardo legendą, parodė ir atneštą koplyčios varpą, kuris pakabinamas tik per atlaidus. Lamokėliuose prisiminėme garsųjį Savučių Paliulių-Matulių sodžių, užauginusį etnomuzikologą Stasį Paliulį, Lamokėliuose palaidotas jo tėvas Mykolas. Kapinaitėse ilsisi ir nemažai už Lietuvos laisvę kritusių pokario partizanų: Kapačiauskas Valentinas, Klinga Aleksas, Klinga Kazys, Klinga Petras, Mockūnas Konradas, Sklėnys Alfonsas, Sklėnys Jonas, Vasiliauskas Alfonsas, Vileišis Aloyzas, Dilys Adolfas, taip pat tarnybos sovietinėje kariuomenėje bandęs išvengti, bet kritęs nuo stribų kulkų, Kostas Pašluosta. Čia palaidotas ir 1919 m. Vabalninko valsčiaus komiteto narys Juozas Aukštikalnis, pokariu įsitraukęs į rezistencinę kovą.

Diliai. Švč. Jėzaus Širdies koplyčia

Nuo Lamokėlių koplyčios kelias jau vedė iš Vabalninko parapijos Kupreliškio link, šiandien Dilių Švč. Jėzaus Širdies koplyčia (statyta 1777 m.) priklauso Kupreliškio parapijai. Ši koplyčia iš kitų aplankytų išsiskiria ne tik tuo, kad atsidūrė kitoje parapijoje, bet dar ir tuo, kad tai buvo dvarininkų statyta koplyčia. Diliavos dvaro savininkai Koplevskiai, pastatę koplyčią, rūpinosi ir ją aptarnaujančiais kunigais. Jų pasamdytas šiuose kraštuose apie 1809 m. atsirado kunigas Antanas Strazdas, pasėjęs aplink save meilę, palikęs daugybę pasakojimų, legendų apie netradicinį kunigą, apie nekomformistišką charakterį, padovanojęs iki šiol bažnyčioje tebeskambančią giesmę „Pulkim ant kelių…“. Tad Dilių koplyčioje daugiausiai dėmesio skyrėme kunigui Strazdeliui.

Mieleišiai ir Biržai

Ir tai buvo paskutinė aplankyta buvusios Vabalninko parapijos koplyčia, tačiau važiuodami į Biržų negalėjome aplenkti mauzoliejinės Mieleišių Šv. Juozapo ir Švč. Teresės Kūdikėlio Jėzaus koplyčios, kurios kriptoje po altoriumi ilsisi koplyčios statytojas, kunigas, kanauninkas, tautosakininkas, poetas, vertėjas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, negalėjome neprisiminti jo nuopelnų mūsų kultūrai.

Kelionės finalas – žvilgsnis į Biržus nuo evangelikų reformatų ir katalikų bažnyčių bokštų. Tarp keliavusiųjų buvo ne vienas, apsilankęs Evangelikų reformatų bažnyčioje pirmąkart, tad kunigas R. Mikalauskas paaiškino ne tik kuo ypatingas bažnyčios interjeras, bet ir kaip tai susiję su evangelikų reformatų liturgija, kuo tikėjimo išpažinimas skiriasi nuo katalikų. Ir panorama iš abiejų bažnyčių bokštų vėrėsi skirtinga… Tik žmonių emocijos pakilus aukštyn ir apsidairius buvo tokios pat. Per visą dieną jie taip ir nenustojo žavėtis…

Edita LANSBERGIENĖ

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.