Aloyzas Baronas. Dirbęs tėvų žemei

2017-09-05 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Poetas, kritikas, publicistas, ilgametis „Draugo“ redaktorius Aloyzas Baronas (1917.12.12 Vabalninke – 1980.09.07 Čikagoje). ~1970 m. Photo by V.Maželis/422 Menahan St., Brooklyn 37, N.Y./HY.7 – 4677. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

„Retai kuris nors žmogus galėjo telkti savyje tiek talentų, kaip Aloyzas, ir dar tokių nepaprastų, – rašė apie A. Baroną jo bičiulis gydytojas Petras Kisielius. – Jis poetas, beletristas, žurnalistas, humoristas. Visus šiuos talentus bent iš dalies paliudija keliasdešimt jo parašytų knygų“.

 Mažai žinotas

Tačiau daug metų vienas iš produktyviausių lietuvių išeivijos rašytojų Aloyzas Baronas Lietuvos skaitytojams buvo nežinomas. Dokumentinių apybraižų apie knygnešį Jurgį Bielinį, poetą Vincą Stonį, rašytojus Rojų Mizarą ir Petrą Rusecką autorius, poetas ir literatūros tyrinėtojas Jonas Petronis man rašė, kad Lietuvoje, sovietams viešpataujant, vienintelis A. Barono knygų skaitytojas buvęs Lietuvos TSR Užsienio reikalų ministerijos spaudos ir informacijos skyriaus vedėjas Vytautas Kazakevičius. Retkarčiais leidiniuose jis publikuodavo išeivijos gyvenimo apžvalgas, recenzuodavo išeivijos knygas, kai ką perspausdindavo. 1968 metais „Gimtajame krašte“ Vytautas Kazakevičius per kelis numerius išspausdino Aloyzo Barono romano „Vieniši medžiai“ ištraukas su savo komentarais. Juose teigiama, kad A. Barono kūryba yra labai gausi ir įvairi, tačiau iš jos nuolat kyšančios klerikalinės ir nacionalistinės tendencijos.

Išeivijos rašytojas Aloyzas Baronas prie darbo stalo laikraščio „Draugas“ redakcijoje ~1970 m.
„Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

1979 metais, pasirodžius pirmajam žodyno „Lietuvių rašytojai“ tomui, kuriame buvo pateikta glausta informacija apie Aloyzą Baroną ir jo parašytas knygas, šio produktyvaus mūsų kraštiečio kūrėjo vardą priminiau „Biržiečių žodyje“. Netrukus iš rašytojo gimtojo Vabalninko mane pasiekė vienos vabalninkietės pasipiktinimas ir nuostaba: kaip galima prisiminti vardą žmogaus, kurio kūryboje be prieškario Lietuvos ir lietuvių išeivijos buities, moralės problemų – ryškios ir antitarybinės tendencijos.

O kitaip ir negalėjo būti, nes jo jaunesnis brolis Benjaminas žuvo kovodamas už Lietuvos laisvę partizanų būryje, sesuo Janina su motina buvo ištremtos į Vorkutą, tėvas priverstas slapstytis apleistoje Žaliosios girios sodyboje. „Aloyzas Baronas bolševikus keikdavo kiekviena proga ir negalėdavo atleisti tiems, kurie su jais per daug broliavosi“, – jau po jo mirties prisimins išeivijos rašytojas Česlovas Grincevičius.

Daugelį metų kartu su Aloyzu Baronu „Draugo“ dienraštyje dirbęs poetas Kazys Bradūnas vienoje „Laisvosios Europos“ radijo parengtoje laidoje kalbėjo, kad iš arti turėjo progą stebėti Barono darbštumą ir tvirtą principingumą, nekompromisinį jo plunksnos neatlaidumą Lietuvos okupantui. Todėl Baronas buvo vienas iš labiausiai Lietuvoje puolamų lietuvių rašytojų. Pasak Bradūno, Baronas, būdamas tikras liaudies žmogus, buvo kietas riešutas bolševikų kūjui, aštri ašaka, kurios okupantas nenurijo.

Vaikystė su knyga ir piemens botagu

Tikriausiai niekas nemanė, kad 1917 metų gruodžio 12 dieną Vabalninke, Martišiūnų gatvės gale stovėjusiame, baltomis langinėmis pasipuošusiame Anelės ir Mykolo Baronų namelyje gimęs Aloyzas Baronas taps rašytoju. Skurdi buvo jo vaikystė, todėl, kaip rašoma po mirties žmonos Nijolės rūpesčiu išleistoje jo novelių knygos „Trisdešimt istorijų suaugusiems“ įžangoje, „jo mokykla buvo tėvų pasakojimai, motinos dainos ir giesmės, apylinkės gyventojų linksmumas, pokštai ir taiklūs posakiai“.

Išeivijos rašytojo Aloyzo Barono gimtasis namas Vabalninke Martišiūnų gatvėje 1996 m. Algirdo Garbausko nuotr.

Vaikas būdamas labai norėjo mokytis. Tačiau gimnazija buvo nepasiekiama svajonė. Septynias vaikystės vasaras praleidęs su piemens botagu ir knyga rankoje, po daugelio metų prisimins: „Mano širdis galėjo plyšti nuo verkimo, kai šeimininkas vežė savo dukteris į gimnaziją. O aš vis laukuos prie gyvulių, su knygomis užantyje… Tikėjausi, gal sekančiais metais, bet ir sekančiais metais įvyko tas pat“…

Aloyzo tėvas Mykolas, mūrininkas, buvo nuoširdus ir mielas žmogus, daugelio miestelio gyventojų gerbiamas už jo daromą gerą naminį alų. Motina Anelė – gyva, pilna sąmojaus moteris, kurios sukurtas linksmas istorijas kartodavo visas miestelis. Todėl nenuostabu, kad ir Aloyzui neprireikė nuo mažens šmaikštesnio žodžio kišenėje ieškoti. Vaikas būdamas jis parašė pirmuosius eilėraščius, kuriuos netrukus pradėjo spausdinti vaikų laikraštėliai. 1931 metais dvisavaitiniame žurnale vaikams „Žvaigždutė“ buvo išspausdinti net keturi A. Barono eilėraščiai. Po daugelio metų rašinyje „Apie kasdienybę“ jis prisimins, kad eilėraščius pradėjęs rašyti „nusižiūrėjęs“ nuo iš Vabalninko kilusio Leonardo Žitkevičiaus, kuris parodęs, kaip juos rašyti.

L.Žitkevičius ir vėliau skatino Aloyzą Baroną kurti, negailėjo jam patarimų, Vokietijoje, savo redaguojamuose „Žiburiuose“ spausdino A. Barono noveles. Nenutrūko šių dviejų rašytojų draugystė ir Amerikoje. Čia Leonardas Žitkevičius parašė to paties likimo bičiuliui skirtą penkių eilėraščių ciklą „Su Aloyzu Baronu“.

Kaune

Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą ir kurį laiką padirbėjęs pieninėje, A. Baronas išvažiavo mokytis į Kauno amatų mokyklą. Vėliau dirbo ginklų dirbtuvėje, o vakarais lankė suaugusių gimnaziją, kurią baigė 1941 metais. Porą metų Kauno universitete studijavo techniką, o paskui literatūrą. Rašė eilėraščius. Vabalninkietis rašytojas ir žurnalistas Vladas Būtėnas, vėliau bene geriausias Barono bičiulis Čikagoje, prisimena, kad pas ilgametį Vabalninko kleboną Matą Kirlį, į platų klebonijos sodą, vasaromis susirinkdavo atostogų suvažiavusi miestelio ir apylinkių moksleivija ir studentija, daugiausia ateitininkai. Čia jis pirmą kartą ir išgirdęs iš Kauno atvažiavusį Aloyzą, skaitantį savo poeziją. „Kai iš Kauno į Vabalninką atostogoms grįždavo Aloyzas Baronas ir iš to pat miestelio kilęs kitas humoristas – Leonardas Žitkevičius, čia ir gimdavo naujosios satyros, po to pasiekdavusios Kauną ir išsisklaidydavusios po visą Lietuvą. Pvz., „Dvi švilpynės, vienas tonas, čia Berlynas, ten Maskva, viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas, kaip šuva“, arba „Anglai į Reichą bombas vis grūda, sako, užmuškim tą blakę rudą“…ir t. t.“ – rašo V. Būtėnas.

1943 metų kovo mėnesį uždarius universitetą, A. Baronas redagavo „Pogrindžio kuntaplį“ (išėjo 3 numeriai), rašė politines satyras, žinomas ir vabalninkiečiams.

1944-ieji

Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jeigu ne 1944 metai, kuomet sovietinė armija pradėjo iš Lietuvos stumti vokiečius. Aloyzas Baronas kartu su kitais jaunuoliais buvo pagautas ir priverstas kasti vokiečių kareiviams apkasus. Šitaip prasidėjo sunkus ir pavojingas gyvenimo etapas, užtrukęs beveik metus. Buvęs Aloyzo Barono draugas, vėliau Rytų Uralo lagerių kalinys Zigmas Pavilonis 1991 metų gegužės 16 dienos „Trimite“ rašė: „Vieną 1945 metų sausio pabaigos dieną su Aloyzu Baronu nešėme ant pečių sienojų bunkeriui statyti. Pamažu lingavome link statomo objekto. Aloyzas priekyje, aš iš paskos. Netikėtai priekinis sienojo galas trinktelėjo į žemę, vos ir manęs neparbloškė, petį užgavo. Pamaniau, kad Aloyzas paslydo ir suklupo, tačiau apsirikau, viskas buvo blogiau: klaidi kulka pataikė į koją, jis liko gulėti, kol bus suteikta pagalba. Aloyzą išgabeno į ligoninę, o mus šiek tiek vėliau „išvadavo“ sovietai“.

Šitaip Aloyzas Baronas pateko į Vakarus. Iš Berlyno atvykęs į didžiausią amerikiečių zonoje Hanau perkeltųjų asmenų stovyklą, studijavo Frankfurto Getės universitete teisę ir filosofiją, rašė eilėraščius ir noveles. Redagavo satyrinį laikraštėlį „Irklo kotas“, su Bernardu Brazdžioniu ir Leonardu Žitkevičiumi spausdino eilėraščius vaikams skirtame žurnale „Gimtinės žiburiai“, bendradarbiavo žurnaluose „Studentų dienos, „Aidai“, savo kūrybą skaitydavo literatūros vakaruose.

Gyvenimas JAV ir kūryba

1949 metais atvyko į JAV. Apsigyveno Čikagos priemiestyje Cicero. Dirbo fabrike, o vakarus, sekmadienių rytmečius skirdavo kūrybai, knygoms.

1950 metais už novelę „Srovė“, kurioje panaudotas rezistencinės kovos motyvas, jis gavo pirmąją Čikagos lietuvių literatūros draugijos įsteigtos novelės premiją. Tikriausiai šio įvertinimo paskatintas Čikagos ateitininkų moksleivių susirinkime pasiūlė tiems, kurie domisi literatūra, stoti į jo globojamą literatūrinį būrelį.

Dar 1947 metais Vokietijoje rotoprintu buvo atspausdinta jo knygelė vaikams „Kačiukai“. 1951 metais išleidžiama pirmoji novelių knyga „Žvaigždės ir vėjai“. Ją dedikuoja broliui Benjaminui, žuvusiam pokario metais kovose su sovietiniais okupantais. Tais pačiais metais pasirodė novelių romanas „Debesys plaukia pažemiu“, vėliau buvo parašytas romanas „Užgesęs sniegas“ (1953 m.), knyga „Antrasis krantas“ (1954 m.), romanas „Sodas už horizonto“ (1955 m.).

1955 metais A. Baronas buvo pakviestas dirbti į „Draugo“ redakciją. Čia dirbo iki mirties, 25 metus. Buvę jo bendradarbiai tvirtina, kad kūrybai šis darbas nebuvęs parankus: dieną reikėjo redaguoti straipsnius, pačiam rašyti, rinkti žinias, jas ruošti spaudai. „Draugui“ jis parašė apie 3000 straipsnių, recenzijų, aprašymų, vedamųjų įvairiausiomis temomis, kurių daugelis ir šiandien aktualūs.

A. Baronas su žmona (dešinėje). Spaudas: FOTO V. NOREIKOS

Tačiau buvo ir laisvų vakarų, susitikimų su išeivijos veikėjais, įdomiais žmonėmis. Čia dirbdamas su Nijole Narbutaite, lankiusia jo vadovaujamą literatūrinį būrelį, sukūrė šeimą, išaugino du sūnus – Gintarą ir Saulių, tapo iškiliu išeivijos rašytoju, parašė 26 įvairaus žanro knygas (kartu su vertimais į anglų ir latvių kalbas – daugiau kaip 30). Tai romanai, apysakos, novelių rinkiniai, religinės legendos, monografijos, eilėraščiai. Nepamiršo ir satyrų, kurias dažniausiai skaitydavo pobūvių programose.

Jo iniciatyva „Draugo“ dienraštyje atsirado dr. S. Aliūno (toks buvo A. Barono slapyvardis) puslapinė antraštė „Spygliai – dygliai“, džiuginanti skaitytojus kiekvieno šeštadienio laikraščio priede.

Kartu dienraštyje dirbęs Bronius Kviklys prisimins, kad Aloyzas Baronas buvo įgijęs visus gero žurnalisto privalumus, buvęs labai apsiskaitęs, atidžiai sekęs ne tik išeivijos, bet ir pogrindžio, okupuotosios Lietuvos valstybinę ir laisvųjų kraštų spaudą. Perskaitęs beveik visus išleidžiamus grožinės literatūros veikalus, publicistinius raštus. Vedamuosiuose straipsniuose publicistiškai kėlęs lietuviško gyvenimo aktualijas, kasdien daug laiko skirdavęs žinioms rinkti, atsiųstoms korespondencijoms taisyti, iliustracijoms bei jų parašams ruošti.

Intensyvus, varginantis darbas nebuvo dėkingas jo literatūrinei kūrybai. Paklaustas žurnalisto, kaip redakcijoje dirbant tas techniškas kasdieninis darbas atsiliepiantis kūrybai, rašytojas atsakęs: „Dirbtuvėj kartais, dirbdamas neatsakingą darbą, gali net pagalvoti apie charakterius ir veikėjus, ir iš viso smegenys pailsi. Dirbdamas redakcijoj turi rūpintis, ir dar labai įtemptai, laikraščio tobulumu, nes tai didelė atsakomybė prieš skaitytoją“.

Intensyviausiai Aloyzas Baronas reiškėsi stambiojoje prozoje ir novelistikoje. „Dauguma ankstyvųjų novelių ir romanų pagrindinių veikėjų yra jauni vyrai iš ramaus Lietuvos miestelio, pasaulinio karo metu išplėšti iš namų – išvaryti kasti vokiečiams apkasų pačioj pafrontėj, arba sugaudyti vergų darbui badaujančioj arba bombarduojamoj Vokietijoj“, – šitaip pirmojo A. Barono kūrybos dešimtmečio herojai apibūdinami veikale „Lietuvių egzodo literatūra“.

Išeivijos rašytojas Aloyzas Baronas autografuoja knygą renginio metu 1974 m. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Meniškiausia ir brandžiausia iš karo tematikai skirtų A. Barono knygų – memuarinis romanas „Lieptai ir bedugnės“. Apie jį išeivijos kritikė Viktorija Skrupskelytė yra pasakiusi: „čia atsiveria turtingas, kontrastingomis emocijomis nuspalvintas autoriaus vidinių pergyvenimų pasaulis“. Ši knyga, premijuota „Draugo“ dienraščio premija, išversta ir į anglų kalbą. Angliško vertimo recenzentui į akis krito ramūs Lietuvos gamtos vaizdai, perduoti su „šiaurės europiečio subtiliu jautrumu“, kaip kontrastas karo absurdui. Ši jo knyga buvo puikiai įvertinta ne tik vietiniuose laikraščiuose, bet ir geriausiame JAV literatūros žurnale „Saturday Review“. Tai buvo vienintelis į šį žurnalą patekęs lietuvių rašytojas. Laiške šios knygos į anglų kalbą leidėjui rašytojui Stepui Zobarskui Baronas rašė, kad jam „malonu pamatyti savo pavardę šalia Steinbecko. SR recenzija yra moralinis laimėjimas ne tik mano ir leidyklos, bet ir visų lietuvių rašančiųjų“.

Antrajame savo kūrybos dešimtmetyje A. Baronas ėmėsi vaizduoti išeivijos problemas, o trečiojo dešimtmečio romanuose atskleidžiamas jau gerai įsikūrusių išeivių iš Lietuvos gyvenimas.

Ryšiai su gimtine

Aloyzas Baronas, apie kurį jo artimieji ir draugai atsiliepdavo kaip apie nepaprastai šviesią ir kūrybingą asmenybę, nenuilstamą kultūros ir visuomenės veikėją, turėjo daug gerų draugų ir šimtus pažįstamų. Beveik kasdien jis susitikdavo su iš Vabalninko kilusiu žurnalistu ir rašytoju Vladu Būtėnu-Ramojumi, po daugelio metų man atsiuntusiu savo prisiminimus „Į sodą už horizonto grįžtant“ apie Aloyzo Barono vaikystę, tėvus ir jaunystės dienų Vabalninką. „Cicero kolonijoje jį pažinojo net vaikai, kuriems jis rasdavo ir įdomų žodį, ir dovanėlę. (…) Be galo smagu būdavo Aloyzo kompanijoje. Kiek sąmojaus, kiek taiklaus gyvenimo apibūdinimo, kiek gilios filosofinės minties. (…) Aloyzas turėjo labai gerą atmintį, bet dar didesnę fantaziją, kas yra nepaprasta Dievo dovana rašytojui. (…) Aloyzas buvo religingas, aukštos moralės žmogus, religiniai motyvai atsispindėdavo ir jo romanuose bei novelėse. (…) Niekuomet neapleisdavo sekmadieniais ar kitomis šventomis dienomis šv. Mišių“, – prisimena Petras Kisielius.

A.Baronas buvo įsitikinęs, kad kiekvieno lietuvio, o ypač menininko, svarbiausia gyvenimo misija – dirbti savo tėvų žemei. Susirašinėjo su savo bičiuliu Lietuvoje poetu E. Matuzevičiumi. Abu keisdavosi knygomis. A. Baronas į Lietuvą siųsdavo ne tik savo, bet ir kitų išeivijos rašytojų ir poetų knygas. Dažniausiai po du tos pačios knygos egzempliorius, kad Eugenijus Matuzevičius galėtų kai kam jas atiduoti ar išmainyti. Apgailestavo, kuomet siunčiamas knygas sulaikydavo saugumas ir jos adresato nepasiekdavo. Tikriausiai iš tų atsiųstų knygų poetas Eugenijus 1991 metais man padovanojo A. Barono knygą „Šilko tinklai“, dedikacijoje įrašęs: „grąžinkim šios knygos autorių (šaunų vabalninkėną) į Biržų krašto žmonių atmintį ir sąmonę“. Padėjo savo seseriai Janinai, siųsdamas jai siuntinius su sovietmečiu deficitinėmis medžiagomis.

Tarsi nujausdamas, kad neilgai jam likimo skirta būti šioje žemėje (mirė 1980 metų rugsėjo 7 dieną, eidamas 63-uosius, palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero kapinėse), Aloyzas Baronas skubėjo rašyti. Tikriausiai dėl šios skubos ne visi kūriniai pasižymėjo brandumu. Jo amžininkai, recenzavę ankstyvąsias A. Barono knygas, kaltino jį stiliaus puošnumu, neįprastomis metaforomis, minties paradoksais ir prieštaravimais, manieringumu, tuščiu filosofavimu, jo paties susikurtais štampais. Tačiau vėlesnėje beletristikoje A. Barono raštų stilius pasidarė skaidrus, nuosaikiai realistinis, pakankamai vaizdus ir poetiškas. Buvęs Aloyzo bičiulis, literatūros tyrinėtojas Algirdas Titas Antanaitis laiške man rašė: „Aš pats esu vienaip ar kitaip rašęs apie kiekvieną A. Barono knygą, išskyrus gal tik pirmąsias, kurios bene trys išėjo man tarnaujant kariuomenėj ir būnant Europoj. Mano recenzijomis jis niekada nebuvo patenkintas, nes niekada jo negirdavau, nors jį laikydavau geru rašytoju“.

Aloyzui Baronui atminimo lentos, skirtos 90-osioms gimimo metinėms, atidengimas 2007.12.14. Martišiūnų g. 4, Vabalninke. Atidengimo šventėje dalyvauja: S. Gudas, O. Šoblinskienė, I. Žiogienė, L. Šimėnienė, G. Rukienė, G. Rudienė ir kt. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Lietuvoje gyvenantys kritikai rašytojui nebuvo tokie griežti. Kritikė ir literatūros tyrinėtoja Elena Bukelienė „Literatūroje ir mene“, recenzuodama „Tyto Alba“ leidyklos išleistą Aloyzo Barono romaną „Sodas už horizonto“ (jis laikomas stipriausia pirmojo kūrybos dešimtmečio rašytojo knyga), autorių vertina kaip savitą gero stiliaus romanistą ir kaip patyrusį trumpos klasikinės novelės meistrą: „Tai tikrai vertas dėmesio autorius. (…) Tiesa, nelygus, ne viena jo knyga atrodo lyg truputį lengvabūdiškas skubos darbas, nespėjus įsiklausyti į giluminį savo talento balsą. Tačiau jeigu neišsileisime bent jau romano „Lieptai ir bedugnės“ ir meistriškų šio autoriaus novelių, neturėsime išsamesnio supratimo apie geriausią išeiviškąją mūsų prozą“.

Šiam talentingam ir darbščiam rašytojui duoklę atidavė literatūros mokslininkė Janina Žėkaitė (mūsų kraštiečio literatūros kritiko Vytauto Kubiliaus žmona), parašiusi monografiją „Aloyzas Baronas“, kurią 2007 metais išleido leidykla „Versus aureus“. Tačiau romanas „Lieptai ir bedugnės“, prilygstantis garsiausių pasaulio rašytojų šia tema parašytiems kūriniams, leidėjų dėmesio nesulaukia.

Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

 

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.