Biržietės Ramintos įspūdžiai iš „Misijos Sibiras“

2017-08-11 | Kategorija: Įžvalgos

Biržietė Raminta Kėželytė „Misijoje Sibiras“. Asmeninė nuotr.

Buvusi biržietė, dabar Vilniaus dailės akademijos Kultūros vadybos ir kultūros politikos fakulteto studentė Raminta Kėželytė prieš savaitę grįžo iš „Misijos Sibiras“. Labdaros ir paramos fonde „Jauniems“, kuris ir rengia misijas, Raminta dirba komunikacijos vadove. Mergina sako, jog apsilankymas tremties vietose ir kapų tvarkymas pakeitė jos požiūrį į tremtį: nuo vadovėlinio iki tikro istorinio laikotarpio pojūčio. Apie tai „Biržiečių žodžio“ pokalbis su Raminta Kėželyte.

 Kodėl ryžaisi dalyvauti misijoje? Gal tavo artimieji buvo ištremti?

Esu labai laiminga, nes tremtis mano šeimos nepalietė. Tad iki misijos sąvoka tremtis man buvo labai sausa, girdėta pamokų metu, bet sunkiai suprantama. Tremtis man atrodė formalumas, asocijavosi su skaičiais ir žemėlapiais, kuriuose buvo pažymėtos tremties vietos, bet tik tiek. Būtent noras geriau suprasti šį istorinį laikotarpį, ne tik jį suprasti, bet ir pajusti, prieš pusantrų metų paskatino mane prisidėti prie projekto „Misija Sibiras“. Visą šį laiką esu šio projekto komunikacijos koordinatorė, bet iki šiol su projektu dirbau iš stebėtojo perspektyvos, o po šios ekspedicijos galiu kalbėti ir dalyvio vardu.

Kokių savybių reikia kandidatui, kad jis turėtų šansų patekti į misiją?

Į galutinę ekspedicijos komandą patenka labai daug skirtingų žmonių, nes jei ten vyktų tik 16 lyderių, visiems būtų labai sunku, žmonių grupė netaptų komanda. Tad turint tai omeny drąsiai galiu pasakyti, kad vieno teisingų savybių recepto nėra. Registracijos anketoje yra daug klausimų, vienas apie rusų kalbos žinias, kitas – tremties istorija šeimoje, bet nei viena, nei kita nėra būtina. Svarbiausia yra žmogaus motyvacija prisidėti prie projekto ne tik ekspedicijos metu, bet ir po jos, pristatant jį mokyklose ir bendruomenėse, nes būtent tai ir yra projekto tikslas – pilietiškumo ugdymas.

Kaip Tu ruošeisi atrankai? Papasakok, kaip ji vyko.

Atranka į ekspediciją susideda iš dviejų etapų. Pirmasis – internetinė registracijos anketa, kurioje svarbiausia atskleisti savo motyvaciją, parodyti savo pasiryžimą tapti projekto dalimi ne tik ekspedicijos metu, bet ir mažiausiai metus po jos. Šiais metais pirmojo etapo metu sulauktas rekordinis skaičius anketų – daugiau nei 900! Iš visų šių žmonių 80 buvo pakviesti į antrąjį atrankos etapą – bandomąjį žygį, kuris dvi dienas vyksta Lietuvos miškuose. Atstumas bandomojo žygio metu nėra didelis, per dvi dienas reikia nueiti apie 50 kilometrų, bet maršrutas sudėtingas, reikia įveikti įkalnes ir nuokalnes, bristi pelkėmis, pasistatyti tiltus, norint persikelti per upę. Bandomasis žygis – tikras iššūkis, po kurio suformuojama galutinė 16 žmonių komanda, kuri ir vyksta į ekspediciją. Po atrankos dar laukė pasiruošimas ekspedicijai, buvome susitikę su kryždirbiu Algimantu, mokėmės kryždirbystės amato, kad Sibire iškiltų lietuviškos kryždirbystės tradicijomis puošti kryžiai.

Koks jausmas apėmė, kai jus išlydėjo Vilniaus traukinių stotyje?

Jausmas išlydėtuvių metu yra labai keistas, nes matai, kiek daug žmonių susirinko, kaip jiems visiems tai svarbu, o juk tu dar visiškai nieko nepadarei. Tai suteikia labai didelį atsakomybės jausmą, kad išvyksti ne dėl savęs, o dėl visų, kuriems tai yra labai reikšminga!

Kiek truko kelionė?

Iš Vilniaus išvykome traukiniu į Maskvą. Maskvoje mus pasitiko Lietuvos ambasados Rusijoje komanda, su kuria praleidome vieną dieną ir tik kitą dieną lėktuvu išvykome į Irkutską. Skrydis truko apie 6 valandas, o vos tik išlipę iš lėktuvo sėdome į mikroautobusą ir pajudėjome pirmojo – Gadalėjaus kaimo link. Kelionė truko dar apie 4 valandas, tad jei skaičiuotume laiką nuo išlydėjimo, kelionė buvo išties ilga ir gana varginant. Ir 5 valandų laiko skirtumas vargino organizmą.

Koks buvo pirmas įspūdis, išlipus iš traukinio?

Pirmasis ekspedicijos taškas – Gadalėjus – paliko labai didelį įspūdį. Tai mažas kaimelis, kuriame gyventojų, kai tik atvykome, buvo beveik nematyti. Bet gatvės pilnos gyvulių. Čia pat gatvėse laksto žirgai ir avys. Tolumoje matyti karvės ir ožkos. Visi gyvuliai čia nepririšti ir vaikšto ten, kur jiems norisi. Todėl bene skausmingiausia buvo matyti, kad išlūžus kapinių tvorai, ir ši erdvė tapo gyvūnų pasivaikščiojimo vieta. Labai keistas jausmas: stovi prie vieno kapo ir matai, kaip prie kito kapo žolę rupšnoja karvė… Bet toks įspūdis buvo tik pirmosiose kapinėse. Visos ekspedicijos metu mes aplankėme devynerias kapines, visos jos buvo labai skirtingos.

Kitas labai įsiminęs taškas – Algatujaus kapinės. Mat jas, esančias miške, pasiglemžė miško gaisras, tad viskas, ką ten radome, buvo keli nuodėguliai ir medelių jaunuolynas. Pastatę tris naujus kryžius supratome, kad išsaugojome šias kapines ir istoriją, nes jei ne mes, vargu ar kas kitas suprastų, kad čia kažkada buvo kapinės.

Kas buvo jūsų kuprinėse?

Mūsų kuprinėse buvo vos šiek tiek asmeninių daiktų – kelios poros kojinių, dveji marškinėliai, dvejos kelnės, šiltas megztinis ir lietpaltis bei daug bendrų daiktų. Vežėmės darbo įrankius – kirvius, pjūklus, kauptukus. Nuvykę į vietą, į kuprines kraudavomės ir bendrą maistą, vandenį, taip pat  vežėmės iš Lietuvos gautus daiktus – žvakes, rožinius, kuriuos žmonės prašė nugabenti į konkrečias kapines. Tad visų kuprinės svėrė apie 15–20kg.

Papasakok: kaip pradėjote misiją, kur nakvojote, kas padarė didžiausią įspūdį, kas buvo sunkiausia, kas palaikė, kas pribloškė…

Ekspedicijos metu nakvojome palapinėse, stovyklavietes dažniausiai įkurdavome netoli kapinių, jei jos būdavo miškuose, o jei kapinės būdavo kaimuose, tai įsikurdavome kaimų pakraščiuose, kad nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro besitęsiančiais darbais netrukdytumėme vietiniams.

Darbai tęsdavosi visą dieną. Keldavomės 7 valandą ryto, papusryčiavę iš karto eidavome į kapines, o dirbdavome iki 20 valandos. Tuomet turėdavome dar šiek tiek laiko vakarienei, dienoraščių pildymui, pokalbiams prie laužo, o 22 valandą eidavome miegoti. Toks gyvenimo tempas, dirbant nuo ryto iki vakaro, be savaitgalių ar laisvadienių, tikrai vargino. Bet ekspedicijoje labai gerai pajutome vieną dalyką – nuovargis dažniausiai yra tik mūsų galvose. Net jei vakarykštė diena buvo labai sekinanti, kitą dieną motyvacijos pliūpsnis nuovargį kaip ranka nuimdavo.

Ar sutikote lietuvių, kaip jie jus priėmė?

Ekspedicijos metu sutikome ir lietuvių, ir jų palikuonių. Vieni lietuviškai jau nebekalbėjo, bet su kitais bendravome lietuviškai. Esi tūkstančius kilometrų nutolęs nuo Lietuvos, bet sutinki žmogų, kuris lietuviškai tau pasakoja savo gyvenimo atokiajame Sibire istoriją – tai paliko didžiulį įspūdį. Visi sutikti Lietuviai labai šviesiai atsiliepė apie Lietuvą, net ir tie, kurie patys Lietuvoje nėra buvę (lietuvių vaikai ir anūkai), mat jiems šis jausmas buvo perduotas iš kartos į kartą.

Kaip pasikeitė Tavo požiūris į tremtį po misijos?

Ekspedicija suteikė galimybę tremties faktus ir skaičius pajusti emociškai. Nes viena yra skaityti tremtinių atsiminimus, bet visai kas kita yra išgirsti tai gyvai iš jų lūpų pačiame Sibire. Ši ekspedicija leido suvokti tragedijos mastą, nes užtenka išgirsti vieno žmogaus istoriją, kad statistika galvoje taptų realiomis asociacijomis, o tai širdį suvirpina kur kas labiau nei skaičiai ar faktinės detalės.

Kaip jus sutiko Prezidentė?

Prezidentė mus pasitiko su tikrais lietuviškais pusryčiais. Jėgas po kelionės atgavome juoda duona, lietuvišku sūriu, mėsa ir daržovėmis, kurių labai ilgėjomės ekspedicijoje, nes valgėme daugiausia košes. Bet labiausiai mus džiugino ne maistas, o Prezidentės susidomėjimas mūsų patirtimis. Gera grįžus iš ekspedicijos pajusti, kad tai, ką nuveikėme, reikšminga ne tik mums, tai reikšminga visai valstybei.

Kalbino Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.