Valstybės dienai – žygis po Radvilų kunigaikštystę

2017-07-14 | Kategorija: Kelionės ir pramogos

Editos Lansbergienės nuotr.

Liepos 5–6 dienomis daugiau nei pusšimtis entuziastų ryžosi Valstybės dieną švęsti dvi dienas matuodami žingsniais buvusią Biržų kunigaikštystę.

Lietuvos Krašto apsaugos savanorių pajėgų 509 lengvosios kuopos vadas Modestas Lapienė dar ankstyvą pavasarį prisiminė muziejaus organizuotus žygius Jonušo Radvilos 400-osioms ir 1863 m. sukilimo 150-osioms metinėms, kuriuose dalyvavo ir Biržų savanorių kuopa, jaunieji Biržų šauliai, iškėlė mintį, kad ir šiais metais reikėtų organizuoti žygį po mūsų kraštą. Peržvelgę, kokias sukaktis šiemet minime: Biržų kunigaikštystės įkūrimo 470-ąsias metines, LDK didžiojo etmono kunigaikščio Kristupo Radvilos Perkūno 470-ąsias gimimo metines, Reformacijos 500-ąsias metines, beveik iš karto numatėme ir preliminarų maršrutą: žygeiviai turėtų sujungti tris Biržų kunigaikštystės valdas, kur iki šiol tebesama evangelikų reformatų parapijų, tebestovi šios religinės bendruomenės maldos namai. Tai – Biržai, Papilys ir Nemunėlio Radviliškis. Tokios buvo būsimojo žygio užuomazgos.

Žygio datą nulėmė du veiksniai: atminimo lentos 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų savanoriams atidengimo iškilmės Papilyje, numatytos Liepos 6-ąją, ir evangelikų reformatų jaunimo, norėjusio dalyvauti žygyje, stovyklos laikas (liepos 3–7 d.). Tiek kariuomenės savanoriams, tiek kartu žygį organizavusios Lietuvos Šaulių sąjungos Biržų kuopos vadui atrodė prasminga žygio metu atiduoti pagarbą Nepriklausomybės kovų savanoriams, tad ir buvo pasirinkta keliauti liepos 5–6 dienomis.

Žygeiviai: Lietuvos kariuomenės savanoriai, Biržų ir Pandėlio jaunieji šauliai ir jaunesnieji jų draugai kandidatai, evangelikų reformatų jaunimo stovyklos dalyviai bei keletas entuziastų liepos 5 d. vidurdienį buvo išlydėti iš Biržų evangelikų reformatų bažnyčios. Sėkmės besileidžiantiems į dviejų dienų žygį linkėjo Biržų rajono meras Valdemaras Valkiūnas, mero pavaduotoja Irutė Varzienė, Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus linkėjimus perdavė padėjėja Stasė Eitavičienė, kartu perduodama žygeiviams ir obuolių sulčių, spaustų iš Rinkevičių sode užaugintų obuolių, troškuliui malšinti.

Evangelikų reformatų kunigė Sigita Veinzierl ir jaunimo stovyklos dalyviai palydėjo žygeivius giesme ir malda, ir kolona, vedama vėliavas nešančių karių savanorių ir šaulių, lydima per miestą policijos ekipažo, iškeliavo Kilučių link, eidama buvusiu tiesiausiu keliu, jungusiu Biržus su Ageniškio palivarku, Radvilų laikais buvusiu stambiu ūkiniu vienetu, tiekusių mėsą Radvilų dvarams.

Jau pirmoje kelio atkarpoje žygeivius pasitiko išbandymai. Ties Varniūnais įžengusius į mišką juos pasivijo gana grėsmingas lietaus debesis. Dalis žygeivių pasislėpė nuo lietaus koloną lydėjusiame kariuomenės savanorių automobilyje, kiti nieko nepaisydami keliavo toliau. Pats smagumas žygeivių laukė išėjus iš miško, nes ir priedangos nuo lietaus neliko, ir kelio. Prieš akis atsivėrė žirnių laukas. Traktorių pramintos provėžos buvo pilnos vandens, žirniai šlapi, dirva klampi ir dar nesiliaunantis lietus… Šlapi, purvini, tačiau vis dar smagūs žygeiviai vienas po kito rinkosi į poilsio ir pietų vietą prie Ageniškio tvenkinio užtvankos.

Editos Lansbergienės nuotr.

Nušvitusi saulė džiovino sušlapusius žygeivius, kariuomenės savanorių įrengtoje stovykloje buvo galima pasipildyti geriamojo vandens atsargas, užsiplikyti kavos, pailsinti kojas, palengvinti kuprines, „palopyti“ batų nutrintas kojas. Nuo užtvankos buvo matyti ir buvusio Ageniškio palivarko mūrai. Poilsio vietoje žygeivių keliai išsiskyrė. Tie, kurie pasirinko trumpesniąją trasą, patraukė tiesiai senuoju Vilniaus–Rygos vieškeliu į Papilį, praeidami poeto, avangardinio kino pradininko Jono Meko tėviškę – Semeniškius, kitoje Rovėjos pusėje esančius Neciūnus – kalbininko, mokytojo, vargonininko ir vienos pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų autoriaus Kristupo Kazimiero Daukšos tėviškę, ir pro Papilio tvenkinį (Rovėja toje vietoje buvo užtvenkta dar kunigaikščių Radvilų) pasiekė buvusios antros pagal dydį Biržų kunigaikštystės valdos centrą – Papilio miestelį.

Pasirinkusieji ilgesnįjį maršrutą, apžygiavę Ageniškio tvenkinį keliavo pro Laužadiškį, kur stovėjo pirmoji Jono Meko mokykla, praėjo Skrebiškio dvarą, kur po mūšio Biržų girioje sužeistas glaudėsi sukilimo vadas Zigmantas Sierakauskas (čia jis buvo suimtas), praėję Kraštų dvarą ir senąsias evangelikų liuteronų kapines, Skrebiškius, į Papilį atkeliavo iš kitos pusės, tačiau per pirmąją žygio dieną įveikė daugiau kaip 31 kilometrą.

Žygeivių prie Papilio bendruomenės namų jau laukė kariuomenės savanorių ir šaulių įrengta lauko virtuvė ir Papilio bendruomenės šauniosios šeimininkės, vadovaujamos Audronės Vilemienės. Moterys virė arbatą ir didžiulį katilą skanios ir sočios košės. R. Pašakarnis sunešė į pavėsinę keliauninkams suolus, užkūrė kelioninę krosnį ir prižiūrėjo ugnį. Pasveikinti žygeivių susirinko daugiau bendruomenės narių, aplankyti atvažiavo mamos, evangelikų reformatų kunigė Sigita su dar per jaunais žygiuoti šeimynos nariais, vicemerė I. Varzienė. Po sočios vakarienės žygeiviai skirstėsi miegoti: vieni apsinakvojo Papilio bendruomenės namuose, kiti kartu su Biržų šaulių kuopos vadu Vidučiu Šešku miegmaišius tiesėsi čia pat – pavėsinėje. Evangelikų reformatų jaunimas prisiglaudė parapijai priklausančiame pastate – buvusioje konfirmantų mokykloje.

Editos Lansbergienės nuotr.

Antroji žygio diena buvo ne mažiau spalvinga. Per valandą žygeiviai apžygiavo Papilio lankytinas vietas: mokyklą, kurioje mokytojavo ir gyveno rašytojas Kazys Binkis, Papilio dvarą – buvusį kunigaikščių Radvilų palivarką, kunigaikščio Jonušo Radvilos gimimo vietą – piliavietę, papiliečių vadinamą „Zomkeliu“. Nešini vėliavomis atžygiavo į miestelio centrą, kur iškilmingai buvo atidengta atminimo lenta 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų Papilio valsčiaus savanoriams (Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų vėliavą nešė Papilio seniūnas –  kariuomenės savanoris R. Čygas, ceremoniją savanoriai papuošė šautuvų salvėmis), kartu su kitais šventės dalyviais atidavė pagarbą ir pokario rezistencijos aukoms.

Po iškilmių Papilyje evangelikų reformatų jaunimo stovyklos dalyviai dar užsuko į Papilio evangelikų reformatų bažnyčią, tradiciškai sugiedojo giesmę ir prisijungė prie kitų žygio dalyvių Biržų girioje ant Anglių kalno, 1983 m. sukilimo dalyvių palaidojimo vietoje, kur šv. Mišias aukojo Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Algis Neverauskas.

Po pamaldų žygeiviai Biržų girioje papietavo ir buvo pavėžėti iki Ruobežių kaimo prie Nemunėlio, o toliau tęsė žygį pėsčiomis palei Nemunėlį, kur kunigaikščiai Radvilos buvo apgyvendinę totorius (šie paliko Totorkalniui pavadinimą). Patys ištvermingiausi rinkosi 25 km maršrutą, tad nuo Pučiakalnės vėl pasuko į Biržų girią, prie buvusios Radvilų stiklo manufaktūros Kraukliuose.

Apsukę ratą Biržų girioje poilsio sustojo prie Tabokinės atodangos, vietos, kurią jau buvo apleidę kiti žygeiviai, pasirinkę trumpesnįjį, 14 km, maršrutą, spėję ir pailsėti, ir užvalgyti, tad atėjusiems iš girios jau teko vytis žygio draugus.

Kelionės tikslą – Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčią – visi keliauninkai pasiekė dar iki 21 valandos, dauguma spėjo ir kojas pailsinti, ir dviejų upių santaka pasigrožėti, o prieš 21 valandą visi rikiavosi prie bažnyčios vartų apdovanojimų ceremonijai. Visi žygio dalyviai buvo apdovanoti diplomais, kuriuose buvo įrašyta, kokį atstumą kiekvienas per dvi dienas įveikė. Pirmasis diplomą gavo atkaklusis vienas jauniausių, vikriausių ir atkakliausių žygeivių, jaunasis šaulių draugas Erikas Borodevič, per dvi dienas įveikęs 46 km trasą ir  pirmasis pasiekęs finišą. Patys atkakliausi kariai savanoriai ir šauliai per dvi dienas nuėjo 56 km.

Artėjant 21 valandai prie Evangelikų reformatų bažnyčios gausiai susirinko miestelio ir apylinkių gyventojai, atėję kartu su žygeiviais sugiedoti Lietuvos valstybės himno – Tautiškos giesmės, tad galinga banga giesmė nuvilnijo Nemunėliu ir Apaščia, pasklido ir Lietuvos, ir Latvijos žemėje…

Kiekvienas žygeivis, dvi dienas savo žingsniais matavęs Biržų kunigaikštystę, grįždamas pro vaivorykščių vartus į Biržus, vežėsi savo įspūdžius, iš kurių galėtų gimti atskiras pasakojimas. O šiam kartui – keletas atsiliepimų, kas liko po…

Rima, A. Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Pandėlio 513 kuopos narius lydėjusi mokytoja, pražygiavusi 36 km: “Didžiausias įspūdis – labai šiltas priėmimas, aplankėm tikrai daug vietų, kuriose nesame buvę. Atrodo, visai pašonėj, o tiek įdomių dalykų esama… Nustebino Mišios girioje. Iki šiol neteko sutikti evangelikų reformatų, buvo smagu matyti, kad Papilyje abi šios bendruomenės puikiai sutaria. Vienu žodžiu, pamačiau labai daug gražių dalykų…“

Inga, „Atžalyno“ pagrindinės mokyklos šaulių vadovė: „Esu žygiavusi tikrai daug ir įvairiuose miestuose, bet šiame žygyje man įstrigo labai šiltas bendravimas su žygio organizatoriais, puikus aprūpinimas, įdomūs istoriniai pasakojimai žygio metu, labai šaunūs žygeiviai ir puikus Papilio miestelio bendruomenės priėmimas. Visas nuovargis dingsta kai sutinki tokius mielus žmones“.

Eglė, Kaštonų pagrindinės mokyklos mokytoja, žygiavusi kartu su kolege Vilma: „Apskritai buvo nerealus renginys. Šaunu, kad nemažai vaikų dalyvavo, pagarba Atžalynui dėl to. Jei jau norim patriotizmą puoselėti, tai tokie žygiai – pats tiesiausias kelias“.

Laurynas, evangelikų reformatų jaunimo stovyklos vadovas: „Vos dvi dienos – o per jas turėjome ir kaitrios saulės, staigaus atgaivinančio lietaus ir vėl saulės; greito ėjimo ir tykaus poilsio; istorijos pasakojimų ir pasivažinėjimo kareiviška technika; įkvepiančių, sielą paliečiančių maldų ir eilinio politikavimo; mūsų padėkos ir pagerbimo seniesiems savanoriams ir dabartinių savanorių rūpesčio ir pagalbos mums; daugybės naujų laimingų žmonių ir juos lydinčio šuns; maršruto nuo vienų Dievo namų iki kitų; kareiviškų skanduočių ir tautinės giesmės. Vos dvi dienos, o pilnos gyvasties ir įspūdžių, kurių užteks tikrai ilgam“.

Edita LANSBERGIENĖ

„Biržiečių žodis“

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.