Siekęs tauraus idealo. Mamertas Indriliūnas

2017-07-04 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Mamertas Indriliūnas

Poetė ir tautosakos tyrinėtoja vabalninkietė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė (1922–1989) savo kartą pavadino tragiškąja karta. Tai kartai priklausė gabūs jaunuoliai, kurių dauguma buvo ateitininkai, dar gimnazijos suole davę įžadą „viską atnaujinti Kristuje“. Jie savo kūrybą spausdino moksleivių ateitininkų žurnale „Ateitis,“ o universitete įsijungė į katalikų studentų meno draugiją „Šatrija,“ kurioje viešpatavo idealizmo nuostatos: tobulėti, veržtis aukštyn, tarnauti tautai ir Dievui.

Tai buvo literatų karta, kuri paskutinė atėjo į nepriklausomos Lietuvos Kauno Vytauto Didžiojo universiteto auditorijas ir pirmoji įžengė į sugrįžusį Lietuvai Vilniaus universitetą. Šiai okupacijų metais dvasiškai ir fiziškai laužytai jaunų kūrėjų kartai priklausė ir Mamertas Indriliūnas – daug žadėjęs kritikas, poetas ir vertėjas, nespėjęs realizuoti savo neeilinio talento, nes gyventi jam buvo lemta tik dvidešimt penkerius metus.

Jo gimtinė – graži, sena, apaugusi medžiais sodyba, senoviškas namas dviem galais Gataučių kaime. Čia 1920 metų sausio 28 dieną ūkininkai Uršulė ir Gasparas Indriliūnai sulaukė sūnaus, kurį pavadino Mamertu. Jo jaunesnioji sesuo Akvilė prisimena, kad Mamertukas mažas buvęs labai linksmas vaikas, tikras tauškalius. Gabus, nes eidamas ketvirtuosius jau kuo puikiausiai skaitė.

Vabalninko bažnyčios kunigas Jurgis Šimonėlis įkalbėjo tėvą leisti Mamertą mokytis. Ketverius metus lankė Nausėdžių pradžios mokyklą. Ją baigęs, pasiruošęs namuose, įstojo į Biržų valstybinės A. Smetonos vardo gimnazijos antrąją klasę. Mokslas sekėsi. Padėdavo ir kitiems, silpniau besimokantiems.

Gimnazijoje išryškėjo jo kūrybiniai gabumai. Dalyvavo gimnazijos Meno kuopos veikloje, šapirografuotame žurnalėlyje „Literatas“ spausdino savo pirmąsias recenzijas, straipsnius. Jo rašinėliai buvo spausdinami ir Stasio Tijūnaičio redaguojamame žurnale vaikams „Žvaigždutė“.

Gimnazijoje pagarsėjęs kaip labai įžvalgus ir subtilus literatūros vertintojas, pradėjo savo straipsnius siųsti į ateitininkų federacijos leidžiamą „Ateities“ žurnalą. 1937 metais šis žurnalas paskelbė poezijos kritikos straipsnių konkursą. Vertinimo komisija, kurią sudarė „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis, rašytojas Antanas Vaičiulaitis ir poetas Bernardas Brazdžionis, susipažinusi su atsiųstais rašiniais, geriausiai įvertino L. Volungės slapyvardžiu pasirašytą rašinį „Lietuvių naujosios lyrikos motyvai“. Pasirodė, kad L. Volungė – tai Biržų gimnazijos VIII klasės moksleivis Mamertas Indriliūnas. Komisija, Biržų gimnazistui skyrusi pirmąją premiją, apie savo sprendimo motyvus rašė, kad „L. Volungės straipsnis yra geriausias. Jis duoda aiškų ir reljefingą mūsų naujosios lyrikos apibūdinimą“.

Biržų gimnazijos ateitininkai su kapelionu kun. Antanu Kripaičiu. 1938 m. Nuotr. Petro Ločerio. Iš kairės pirmas sėdi J. Piragis, antras – A. Sušinskas, ketvirtas – kun. Antanas Kripaitis, septinta – E. Šateikaitė. Šie moksleiviai už ateitininkų veiklą buvo pašalinti iš gimnazijos. Stovi iš kairės pirmas Eugenijus Matuzevičius, trečias – Mamertas Indriliūnas, septintas – Jonas Petrėnas. Biržų “Saulės” gimnazijos archyvas. Reverse parašai: E. Matuzevičius, M. Trainytė, J. Januškevičius, S. Karoblytė, Kaupelytė, E. Šešeikaitė, V. Vaičiulytė, P. Matulytė, E. Butėnaitė, A.Vainauskaitė, L. Ivanauskas, St. Vilimas, P. Štaupas, L. Morkūnas, J. Piragis, P. Baltrūnas, M.Indriliūnas, A. Sušinskas, P. Ažubalis, J. Latvėnas, J. Kiela, A. Krivickas, P. Klikavičius. „Sėlos“ muziejaus fondų nuotr.

Jaunojo kritiko išprusimą, intelektą, talentą, sugebėjimą prasiskverbti iki analizuojamos temos ar reiškinio esmės rodo jau vėliau, su klasės draugu Eugenijumi Matuzevičiumi įstojus į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą (1938 m.) studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką ir psichologiją, „Ateityje“ išspausdinti straipsniai: „Žmogaus išsilaisvinimas mene“, „Apie kūdikystę ir kūrybą“, „M. K. Čiurlionis“, „Mūsų laikai ir krikščionybė“. Juose labai patrauklus, žavingas jo idealizmas, nuolatinis siekimas švaraus ir tyro idealo. Straipsnyje „Žmogaus išlaisvinimas mene“ jis rašo: „Menas nuties tiltą iš širdies į širdį, padės žmogui suprasti žmogų. Be didžiosios krikščioniškos meilės, viską atiduodančios artimui ir viską atleidžiančios savo priešams, be jos bent nedidelio atgarsio negali būti tikro meno kūrinio, negali būti pilnutinio džiaugsmo. Mene žmogus pajus, kad ir artimas nešiojasi tokią pat širdį, trapią, kenčiančią, neramią“.

Arba štai skaitome jo prieš 70 metų spausdintą straipsnį „Mūsų laikai ir krikščionybė“ ir atrodo, kad tai parašyta šiandien ar vakar. „Savo privačiame gyvenime mes kankinamės savo menkučiais reikaliukais, nepajėgdami aukščiau jų pakelti savo akių. Todėl šiandien ne vienas žmogus skundžiasi nuoboduliu, dejuoja, kad nėra kas veikti ir tik laukia, kad galėtų kur įkabinti savo dėmesį, ieško aktualijų ir pigių susijaudinimų, kad tik praleistų sunkiai slenkantį laiką“ – rašė 1939 metais Mamertas Indriliūnas. Jis ragina rasti progų susikaupti, pagalvoti apie gyvenimo prasmę, paanalizuoti savo vidų, gyventi nuolatinėje kovoje su savim pačiu, mokėti išgirsti savąjį ir kitų širdies plakimą.

Studijuodamas Mamertas Indriliūnas aktyviai dalyvavo „Šatrijos“ meno kuopos veikloje. Jau minėta poetė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė prieš pat savo mirtį „Sietyne“ prisimins, kad „Šatrijoje“ dalyvavę literatai „visi buvo tokie saviti, labai individualūs, gražios taurios asmenybės, tiesios, nemokančios lanksčiai prisitaikyti, gal todėl buvo tokia skaudi tos tragiškosios kartos pabaiga, gana žiaurus jos sunaikinimas“.

Mamerto Indriliūno kūryba. Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos nuotr.

P.Aukštikalnytė rašo: „Mamertas visuomet mūsų suėjimuose būdavo tylus: jis tylėdavo ir labai gražiai, savitai šypsodavos. Visi kalba, o jis sau tyli, šypsosi, taip atlaidžiai šypsosi, tarsi jis kažką daug daugiau žinotų; na, jūs sau šnekėkit. Buvo be galo kuklus, be galo santūrus ir tylus. Tuoj labai susidraugavo su poetu Mačerniu. Kitas poetas Bradūnas Mamertą taip pat tuoj pastebėjo, suprato ir Mamertas buvo pats artimiausias jo kritikas, jo įvertintojas. Visus savo eilėraščius jis pirmiausia duodavo perskaityti Mamertui, nes jis buvo be galo subtilus, įžvalgus, giliai jaučiantis ir suprantantis poeziją“.

Gyvendamas Kaune, o vėliau Vilniuje, labai ilgėjosi tėviškės. Namiškiams rašydavo gražius laiškus, laukdavo „navynų“ iš namų. Vasaros atostogas praleisdavo Gataučiuose, tėvų ūkyje (žemės buvo 33 hektarai). Visus ūkiškus darbus dirbdavo. Laisvesnę minutę ištaikęs, įnikdavo į knygas. Studijuodamas išmoko rusų kalbą, labai mėgo Dostojevskio kūrybą, ypač – romaną „Broliai Karamazovai.“ Domėjosi filosofija. Gerai mokėjo vokiškai, prancūziškai, angliškai, o karo pabaigoje, prisimena sesuo Akvilė, dar itališkai mokėsi, jau neblogai mokėjo: vaikščiodavo paskui seserį ir skaitydavo Dantės „Dieviškąją komediją“ ir vis klausdavo, ar gražiai skamba.

1941 metų vasarį Mamertas iš Kauno persikėlė į Vilnių, studijavo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Gyvenimas nebuvo lengvas. Trūko pinigų, maisto (tik šiek tiek gaudavo pagal korteles), neturėjo patogaus buto, teko vaikščioti visai kiaurais batais. Karo metais susisiekimo nebuvo, todėl Mamertas nusipirko padėvėtą dviratį ir, sesers žodžiais, prie jo prisitaisęs „bagažnyką“, juo važiuodavo į Vilnių. Pernakvojęs kur nors apie Uteną, Vilnių pasiekdavo per dvi dienas.

Buitimi niekada nesiskundė, nes universitete studijavo mėgstamą literatūrą, o jo mylimas ir labai gerbiamas mokytojas, bendražygis, poezijos ir dvasios vedlys buvo poetas ir profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas. Su juo M. Indriliūnas susitikdavo ne tik universitete, bet ir netoli Vabalninko esančioje Putino žmonos Emilijos Kvedaraitės tėviškėje, Gaižiūnų kaime. Ir Putinas Mamertą Indriliūną labai mylėjo ir vertino kaip labai gabų, daug lietuvių literatūrai žadantį studentą. Todėl neatsitiktinai1944 metais M. Indriliūnas parašė studiją „V. Mykolaičio-Putino lyrikos kelias“, Šis darbas, kurį profesorė Vanda Zaborskaitė vadina „vienu giliausių Putino poezijos nušvietimu“, nepraradusiu savo vertės ir šiandien, buvo išspausdintas tais pačiais metais „Kūrybos“ žurnale. Jame autorius jautriai ir įžvalgiai apibūdina ankstyvosios Putino lyrikos raidą, numato tolimesnį Putino poezijos vystymosi kelią.

Atėjo 1944 metų vasara. Į Lietuvą vėl buvo sugrįžusi sovietinė armija, kaip prieš ketverius metus, 1940-aisiais, vėl grąžinusi Lietuvai sovietinės okupacijos dvasinę ir fizinę priespaudą, patriotiškiausiai nusiteikusių žmonių persekiojimą, žudymus, trėmimus. Šioje nelengvoje situacijoje Mamertui teko rinktis tolimesnį kelią. Pranutė Aukštikalnytė, tą vasarą aplankiusi Mamertą Indriliūną, rado pas jį ir Bronių Krivicką. Klausė, ką jie darys, siūlė važiuoti visiems į Vilnių, universitetą. P. Aukštikalnytė prisimena: „Jie buvo labai neramūs, prislėgti, bet galvojo, kad į Vilnių jie nevažiuos, nes gyveno lyg nelegaliai, lyg slaptai. Sėdėjo toj sodyboj ir niekam nesirodydavo. Jeigu pasirodys viešumoj, tai paims į kariuomenę, o gali dar liūdniau baigtis. Jie pradėjo kalbėt, ypač Krivickas, kad reikia kovoti. Aš juos atkalbinėjau, sakiau: kas gi iš to, vilčių vis tiek jokių nėra. Mamertas tylėjo, nieko nesakė… Mačiau, kad jie apsisprendę. Dabar apie tuos apsisprendimo motyvus. Vienas – tai nenorėjimas eit į kariuomenę. Juk tuo metu daug jaunimo šito vengė. Vieni išeidavo į miškus, o kiti slėpdavosi daržinėse, klojimuose, rūsiuose. Na, jie taip rimtai, labai susikaupę sakė, kad reikia kovot“.

Kurį laiką Mamertas ir už jį dvejais metais jaunesnis brolis Jonas slapstėsi namuose. Turėjo šiene išsikasę urvą. Kai pradėjo šaudyti besislapstančius beginklius jaunuolius, prieš pat 1944 metų Kalėdas išėjo iš namų. Sesuo Akvilė prisimena, kad tuomet papjovė didžiausią jautį, sudėjo dešras. Jų užteko, kol gyvi buvo. O gyvi buvo apie du mėnesius.

Pirmajame mūšyje, vadinamojoje Girelėje, į Lamokų pusę, broliai liko gyvi. Žuvo 18 jaunuolių, sesers Akvilės žodžiais, visas mūsų krašto gražus jaunimas. Paskui buvo dar vienas mūšis Liepsalos krūmuos. Broliams per gilų sniegą pavyko pabėgti. Prieš savo žuvimą paskutinį kartą namus aplankęs Mamertas seseriai pasakė: “Daugiau nebenorėčiau šitaip bėgt“.

Žuvo broliai Indriliūnai Leliškių miškelyje 1945 metų vasario 21-ąją. Iš viso tada žuvo 21 jaunuolis. Žuvusieji buvo suguldyti Krinčino miestelyje, vėliau išvežti į Pabiržę. Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės draugė Valiūtė Pabiržėje brolius Mamertą ir Joną atpažino iš sesers Akvilės austo milelio pasiūtų drabužių – ant baltų metmenų buvo smulkūs juodos vilnos rašteliai. Užkasė visus 24 (3 buvo žuvę prie Šniukščių) prie pat Pabiržės, Tatulos pakrantėje, Gerkiškių kalneliuos.

Gražiai apie Mamertą Indriliūną ir jo bičiulį įžymiausią rezistencijos poetą Bronių Krivicką yra pasakęs už juos keleriais metais jaunesnis taip pat buvęs Biržų gimnazistas, Sibiro tremtinys, monsinjoras kunigas Kazimieras Vasiliauskas: „Mano atminty Bronius ir Mamertas liko kaip neeilinių gabumų šviesūs idealistai ir nuolatos degą vienu rūpesčiu: būti bebaimiais ir tvirtais riteriais kovoje už šviesią tėvynės ateitį. Sunku įsivaizduoti Indriliūną, einantį su šautuvu. Jis gi buvo žmogus, nuolat paskendęs savo susimąstymuose, tokiom gerom ir besišypsančiom akim žvelgiąs į pasaulį, nuolatos kalbąs tik gerus ir išmintingus žodžius. Esu tikras, kad jis net paukštelio savo gyvenime nėra užgavęs“.

Artimas Mamerto bičiulis poetas Eugenijus Matuzevičius, į lietuvių literatūrą atėjęs iš tos pačios tragiškosios, bet nenugalėtos literatų kartos, Mamerto Indriliūno atminimui skirtame eilėraštyje mūsų tautos Atgimimo metais parašys:

Jis žuvo prie Leliškių apsupty,

Siaurėjančiam naikinimo rate.

Jis krito XX amžiaus vidury

Po Šiaurės Lietuvos dangum –

Kaip simbolis, kaip įkaitas

Tos laisvės ir giesmės,

Kuri dar prisikels…

Kaip simbolis kartos,

Kurią po jo mirties

Dar tardys ir žudys, ir kalins.

Ši žūtis buvo ne tik skaudi tragedija artimiesiems, bet ir didžiulė netektis lietuvių literatūrai. Mamerto Indriliūno, gimnazijoje ir universiteto auditorijose stebinusio savo neeiliniais gabumais, subtiliu įžvalgumu vertinant naujausius lietuvių poetų kūrinius, neabejotinai laukė graži profesoriaus karjera universitete. Jis galėjo tapti vienu iš garsiausių literatūrologų Lietuvoje. Tačiau žiauri sovietinės okupacijos tikrovė privertė jį rinktis ne literato ar kūrėjo, o kovotojo kelią.

Poetas K. Bradūnas, po ilgų emigracijos dešimtmečių atvykęs į Lietuvą, pirmiausia aplankė Gerkiškius nusilenkti savo mylimo bičiulio Mamerto Indriliūno atminimui. Lietuvoje buvo išleistos dvi K. Bradūno poezijos knygos. Dalį gauto honoraro jis paskyrė žuvusių partizanų atminimui įamžinti Gerkiškiuose.

 Algirdas BUTKEVIČIUS

„Biržiečių žodis“

 

Tags: , ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.