Gedulo ir vilties dienai. Tai buvo mano paauglystės metais…

2017-06-13 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Laučkų sodyba. Po to, kai 1948 metais savininkai iš namų pasitraukė, keletą metų buvo įsikūrusi Vabalninko girininkija. kai girininkija pasistatė savo pastatą pačiame Vabalninke, Laučkų gyvenamąjį namą nugriovė ir pervežę pastatė Vabalninke, nes susidarius 1950 metais Vabalninko rajonui, reikėjo pastatų įstaigoms ir gyventojams. Dabar neliko nei Bartkūnų kaimo, o vienkiemyje buvusios Laučkos sodybos vietoje žaliuoja vasarojus. Asmeninio albumo nuotr.

1948 metų gegužės mėnesio pabaigoje Vabalninko Balio Sruogos vardo gimnazijoje mokiniai ruošėsi ir laikė egzaminus. Tais metais baigiamuosius egzaminus laikydavo visų klasių gimnazistai. Gerai besimokantieji padėdavo pasiruošti silpnesniesiems. Nors gyvenau Bartkūnų kaime, ėjau padėti pasiruošti matematikos egzaminui savo bendraklasėms, nes ketvirtą klasę visi stengėmės pabaigti kuo geriau. Mokėmės iki vėlumos, todėl nakvoti pasilikau miestelyje pas giminaitę K. Laučkienę – Dėdinytę.

Iš ryto – į mokyklą. Tačiau nesuprantamas žmonių sujudimas, mokykloje – nerimas. Gretimoje klasėje besimokantis brolis dar neatėjęs, o čia jau skambutis. Pirmieji išsitraukia bilietus. Klasėje trūksta kelių mokinių. Gatve pradeda važiuoti vežimas paskui vežimą, prikrauti maišų, ryšulių, ant kurių sėdi senyvi žmonės. Kiti eina iš paskos arba greta. Kas tai? Šaligatviu praeina mūsų klasės draugės Irena Mockūnaitė su seserimi Akvile, liūdnai žiūrėdamos į mokyklą. Suvokiu, kad vyksta trėmimas į Sibirą.

Mano pavardė žurnale viduryje sąrašo. Traukti bilietą ir atsakinėti pakvies negreit, o taip neramu. Ką daryti? Išdrįstu paprašyti auklėtoją Akvilę Valeckaitę, kad leistų atsakinėti be pasiruošimo. Leidžia. Atsakinėju ir kuo skubiausiai, aplenkdama stribų būstinę, einu namo. Užėjau dar pas Dėdinytę pasiteirauti, ar ji ko nors nežino apie mano namiškius. Nežino, tad einu namo. Tačiau Bartkūnų gatvėje prie savo namų žaidžianti Vlada Lazdynaitė su draugėmis man pasako, kad mūsų namai apstoti stribų. Suprantu, ko jie ten laukia.

Pro Lazdynienės namo galą, per laukymę, einu pas labai geros širdies moterį E. Aleknienę, kuri gyvena su savo šeima – Lakštučiais. Jie mane priglaudžia, maitina, slepia nuo užeinančių pas juos žmonių. Sužino, kad tėvams ir broliui taip pat pavyko pasislėpti. Po kelių dienų, aprengus senute, E. Aleknienė išvedė palaukėmis mane iš miestelio pas Bartkūnų kaimo vienkiemyje gyvenančius Navalinskus, kur manęs laukė iš Noriūnų atvažiavęs senelis.

Kai trėmimui pasibaigus sugrįžome į tuščius namus, egzaminai mokykloje jau buvo pasibaigę. Mano išlaikyti tik du. Nors klasėje buvau geriausia mokinė, bet ketvirtos klasės nebaigiau. Negi laukia antramečiavimas?

Vasarą paaiškėjo, kad mano likimo vaikų yra gana didelis būrys. Ir štai, prieš naujų mokslo metų pradžią, mums, nelaimingiems, į pagalbą ateina mūsų mokytojai, vadovaujami labai gerbiamo direktoriaus P. Tamonio. Rugpjūčio pabaigoje mums, „tarybų valdžios priešams“, leidžiama laikyti įvairių klasių baigiamuosius egzaminus. Per vasarą daug kas pamiršta, todėl pažymiai vidutiniai, tačiau antriems metams nepaliktas nė vienas. Ant keturių gimnazijos klasių baigimo pažymėjimo (mažojo atestato) 1948 m. rugpjūčio 28 d. pasirašė: direktorius P. Tamonis, mokytojai J. Latvėnas, P. Dulieba, K. Balčiūnienė, V. Paulauskaitė, J. Čiūraitė, G. Marčiuškaitė, V. Krūminis, S. Teslenkienė.

Mieli mano mokytojai! Kokį žygdarbį jie tada atliko, turint galvoje to meto santvarką Lietuvoje. Jie rizikavo savo ir savo šeimų laisve, o kiti ir nukentėjo, kad padėtų mums, įrašytiems į tremtinių sąrašus, savo mokiniams. Nesupratome, nemokėjome mes Jiems tada padėti, o dabar mūsų nuoširdžios padėkos jau nebeišgirs. Bet turiu vilties, kad mano šias eilutes, kupinas nuoširdžios padėkos, meilės Jiems, paskaitys Jų artimieji, kiti Lietuvos žmonės ir galės didžiuotis, kaip mes didžiuojamės, kad turėjome tokius mokytojus – mylinčius, suprantančius, užjaučiančius Lietuvos patriotus.

Prisimindama 1948 metų pavasario įvykius, su gilia pagarba ir dideliu dėkingumu miniu E. Aleknienę, Lakštučių šeimą, man nežinomą vabalninkietį, kuris tą gegužės vakarą atėjo įspėti tėvelių apie būsimą trėmimą į Sibirą ir patarė nepasilikti namuose.

Reiškiu didelę meilę ir pagarbą auksinės širdies mūsų kaimynei Veronikai Garbauskienei, pas kurią, besislapstydami nuo tremties, keletą mėnesių eidavome nakvoti. Ji dažnai net pasidalindavo su mumis vakariene bei pusryčiais, nors pačiai, žuvus vyrui ir auginančiai du mažus vaikus, buvo ne ką lengviau, negu mums. Ji padėjo mums išsaugoti karvę, arklį ir kai kuriuos daiktus, nes išbuožinant viską atimdavo.

Su dėkingumu prisimenu ir kitus kaimynus, kurie mums, naktį pasibeldusiems, atidarydavo duris ir priimdavo į šiltą būstą, kai išgirdę gandą, kad bus trėmimas, bėgdavome iš namų, kurie buvo nebe mūsų, bet mes ten vis dar gyvenome.

Mums pasisekė sužinoti, kad kai bus kitas trėmimas, mus ištrems, nes esame tremiamųjų asmenų sąraše. Buvo aišku, kad Vabalninko valsčiuje pasilikti negalime. Mus priglaudė Šilutėje gyvenanti mamytės sesuo, surado tėveliui darbą. Taip 1949 metais kovo mėnesį buvusi ūkininkų šeima tapo darbininkų šeima. Gyvenome nuolatinėje baimėje, slėpdami savo tikrą socialinę kilmę, gyvenamąją vietą, kęsdama apribojimus mokslui, geresniam darbui ir kt.

Apgailestauju, kad atsirado ir tokių, kurie, pamatę mane einančią iš mokyklos, nubėgo į stribų būstinę pranešti. Bet jau taip buvo lemta, kad jie manęs nepavijo – prasilenkėm. Paleido gandą, kad Laučkaitė suimta. Tėvelis susirūpinęs norėjo eiti pasiduoti, tačiau protingi žmonės jį sulaikė nuo to pražūtingo žingsnio. Ačiū jiems.

Prabėgo šitiek laiko, kai atsisveikinome su tėviške. Prieš porą metų su vaikais ir anūkais pasukome keliuku į Bartkūnų kaimą. Nesugebėjau parodyti tiksliai tos vietos, kur stovėjo sodyba, namas, kuriame aš gimiau, kur prabėgo vaikystė ir paauglystė. Ten sirpo uogos, noko obuoliai, miškelyje dygo grybai, o lazdynai brandino riešutus. Ten vasaros vakarais, susėdę ant laiptų, klausydavome gegutės kukavimo, lakštingalos suokimo, linmarkose besiveisiančių varlių kvarkimo. Ten dabar plynas laukas nuo Zaprutiškių iki kelio į Antašavą ir toliau. Tačiau važiuojant pro šalį tvarkyti artimųjų kapų, nes visi jau išmirę, atrodo, kad širdis iššoks iš krūtinės. Nebūna to jausmo nei lankantis Šilutėje, nei Raseiniuose, nei Vilniuje ar Marijampolėje. Tai irgi vietos, kur pasiliko ar yra gyvenimo dalis… Vadinasi, mano šaknys ten, Bartkūnų vienkiemyje prie Vabalninko.

Genovaitė-Elena (Irena) PETRAUSKIENĖ (LAUČKAITĖ)

Marijampolė

 „Biržiečių žodis“

Tags: ,

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.