Biržų religinės bendruomenės. Katalikai ir jų bažnyčia

2016-09-07 | Kategorija: Istorija ir žmonės
Daliaus Mikelionio nuotr.

Daliaus Mikelionio nuotr.

Biržų kraštas pasižymi religinių konfesijų įvairove. 2016 m. Europos paveldo dienų tema „Kultūros paveldas ir bendruomenės“, tad yra galimybė bent trumpai apžvelgti religines mūsų krašto bendruomenes, supažindinti su jų maldos namų istorija. Šiuo metu Biržų krašte veikia septynios oficialiai įregistruotos ir maldos namus turinčios religinės bendruomenės: katalikų, evangelikų reformatų, evangelikų liuteronų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, Biržų evangelinio tikėjimo krikščionių bažnyčia (sekmininkų) ir Biržų jungtinė metodistų bažnyčia.

Biržuose dar gyveno ir savo maldos namus turėjo karaimai bei žydai ir, pasak istorinių dokumentų, buvo netgi musulmonų mečetė, kurią pasistatė totoriai Panemunėje.

 Kada Biržuose atsirado katalikų bažnyčia? Vienos falsifikacijos istorija

Pasak visuotinai įsigalėjusios ir nuolat kartojamos „oficialios“ informacijos „Pirmąją katalikų bažnyčią Biržuose Mikalojus II Radvila pastatė 1510 m. Bažnyčia buvo medinė, jos išvaizda nežinoma. Antrosios katalikų bažnyčios tarp Apaščios ir Agluonos upių statyba rūpinosi Vilniaus vyskupas Albrechtas Radvila (1478–1519). Ji taip pat buvusi medinė ir stovėjo netoli dabartinės tvirtovės. Kunigaikščiams Radviloms pasirinkus protestantiškąjį tikėjimą, pirmoji bažnyčia nunyko, o antrąją Kristupo Radvilos Perkūno įsakymu nugriovė. 1580 m. katalikų parapija buvo likviduota“.

Istorikas Deimantas Karvelis paneigė šį mitą ir monografijoje „Iš Radvilų giminės istorijos: Biržų kunigaikštystė ir jos visuomenė 1547-1655 m.“ aprašė detektyvo vertą falsifikacijos istoriją.

Biržų miesto įkūrėjai kunigaikščiai Radvilos buvo reformatų tikėjimo, tad Biržų mieste buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia, o tvirtovės kieme, prieš rūmus, – šio tikėjimo koplyčia. Iš liuteronų tikybą priėmusios Vokietijos, Livonijos ir Kuršo į Biržus atsikėlę vokiečiai meldėsi miesto centre stovėjusioje evangelikų liuteronų, arba, kaip tais laikais sakyta, „saksų“ bažnyčioje.

Istorinių duomenų apie veikusią mieste katalikų bažnyčią nėra. Katalikų parapija buvo lig rakštis į reformatiškas Biržų kunigaikštystės valdas įsiterpusioje Pabiržėje (Rastauskynėje). Šios bažnyčios klebonas Andrius Maciejevičius, įsigalėjus kontrreformacijai, 1674 m. sukurstė keliolika vietos bajorų ir parengė raštą, kuriame pasakojo, jog apsilankė pas seniausius Biržų gyventojus bei Biržų kunigaikštystės valdytoją Aleksandrą Stepanovičių.

Katalikų klebono teigimu, kunigaikštystės valdytojas patvirtinęs, jog Henriko Valua ir Stepono Batoro laikais, kai dar nebuvo pilies, Biržuose stovėjusios dvi katalikų bažnyčios – viena funduota Mykolo Radvilos, kita – Vilniaus vyskupo Albrechto Radvilos. Katalikas bajoras Jonas Mackievičius paliudijo, kad iš savo 115 metų amžiaus tėvo girdėjęs, jog Biržuose stovėjo dvi katalikų bažnyčios – Šv. Mergelės Marijos ir Šv. Petro.

Šios bažnyčios, anot katalikų, buvo nugriautos Kristupo Perkūno laikais „iš neapykantos šventam katalikų tikėjimui‘. Biržų seniūnas Jonas Penkalskis, anot kovingojo Pabiržės klebono, įsakė suarti ir užsėti buvusią bažnyčios vietą po liepomis.

Rašte minėtas Biržų kunigaikštystės valdytojas A. Stepanovičius iš karto paneigė, jog pas jį lankėsi katalikų delegacija ir kad jis ką nors sakęs apie Biržuose stovėjusias katalikų bažnyčias. Jis apskritai valdovų Henriko Valua ir Stepono Batoro laikais dar nebuvo gimęs. Valdytojas susisiekė su pačia Liudvika Karolina Radvilaite, išnagrinėjo turimą archyvinę medžiagą ir konstatavo, kad „Biržuose katalikų bažnyčia niekada nebuvo funduota“. Vyskupui Mykolui Pacui taip pat buvo išsiųstas raštas, kuriame valdytojas patikino, jog jokiuose Radvilų aktuose nėra pažymėta, jog Biržuose buvusi sena bažnyčia, kuri nugriauta ar pakeista į kitos tikybos maldos namus.

Biržų seniūnas J. Penkalskis, kuris taip pat buvo paminėtas Pabiržės klebono rašte, katalikų argumentus sutrynė į miltus: katalikai neturi jokių raštiškų įrodymų, fundacijų ar aktų apie čia stovėjusias bažnyčias, kitaip netektų klausinėti apie jas žmonių. Mykolas Radvila ir vyskupas Albrechtas Radvilos netgi nepriklausė Biržų-Dubingių Radvilų šakai ir neturėjo teisės statyti Biržuose bažnyčių. Tuo labiau, kad ir Biržuose minėtu laiku dar nebuvo tvirtovės, gyvenvietė neturėjo miesto teisių ir čia, pagal inventorius, gyveno vos pusšimtis gyventojų. Katalikai savo skunde negalėjo nurodyti nė vieno Biržuose kada nors klebonavusio kunigo pavardės. Pasak Biržų seniūno, Pabiržės klebono nurodytoje vietoje katalikų bažnyčia paprasčiausiai negalėjusi stovėti, nes ten augančios liepos gerokai senesnės.

Tad Pabiržės klebono falsifikatas apie kažkada Biržuose buvusias katalikų bažnyčias buvo paneigtas. Apie ganytojo netinkamą veiklą, o paprasčiau sakant, melagystes, sužinojo netgi Lenkijos ir Lietuvos karalius Jonas Sobieskis, kuris pavedė Vilniaus vyskupui M. Pacui išspręsti nederamo A. Maciejevičiaus elgesio problemą. 1686 m. klebonas A. Maciejevičius atsisakė pareigų.

Katalikų bažnyčios Biržuose

Apie katalikų bažnyčią Biržuose galima kalbėti tik nuo XVII a. antrosios pusės, kai 1686 m. Liudvika Karolina Radvilaitė leido, kad „Biržų katalikų bažnyčioje, pastatytoje prieš keliolika metų“ vyktų pamaldos. 1690 ir 1692 m. Liudvika Karolina skyrė stabilią metinę 400 auksinų algą Biržuose tarnaujančiam ar atvykstančiam kunigui, padovanojo bažnytinių daiktų, puoštų Radvilų herbais. Ši bažnytėlė buvo medinė, su vienu altoriumi, neturėjo zakristijos.

1793 m. kunigaikštienė Ona Sanguškaitė-Radvilienė fundavo naujos bažnyčios ir klebonijos statybą. Ji buvo pavadinta Šv. Jeronimo vardu. Bažnyčia buvo medinė, turėjo penkis bokštus, penkis altorius.

Ši bažnyčia Biržuose stovėjo iki XIX amžiaus pradžios. Jai baigiant griūti, Biržų klebonui Kazimierui Pikturnai rūpinantis, 1811 m. pastatyta nauja medinė Šv. Onos bažnyčia.

1851 m. vyskupas Motiejus Valančius rašė, kad aplankė Biržuose medinę bažnyčią, nuo senumo beveik griūvančią. „Iš to kilusį liūdesį ir skausmą palengvino Šviesiausiasis grafas Jonas Tiškevičius, suteikęs mums paguodos duodamas vilties kad greitu laiku pastatys naują mūro bažnyčią“, – rašė vyskupas M. Valančius.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia

Grafas Jonas Tiškevičius vyskupui duotą žodį tesėjo: jis inicijavo ir rėmė Biržų katalikų bažnyčios statybą 1853–1861 m. Matyt, neatsitiktinai maldos namai gavo su pagrindinio statybos fundatoriaus vardu susijusį pavadinimą – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Daliaus Mikelionio nuotr.

Daliaus Mikelionio nuotr.

1861 m. birželio 21 d. vyskupas M. Valančius atvyko į Biržus. Naujoji bažnyčia buvo baigta tik iš išorės, bet jos vidus dar neįrengtas. Biržuose vyskupas išgirdo gandų, kad šią bažnyčią ketina paimti rusai ir paversti stačiatikių cerkve. Vyskupas Motiejus Valančius nieko nelaukdamas įsakė perkelti iš senosios bažnyčios į naująją Švenčiausiąjį sakramentą, bažnytinius daiktus ir įsakė deleguotam kunigui naująją bažnyčią pašventinti, nors ji ir nebuvo baigta.

Bažnyčia buvo statoma pagal architekto Tomo Tišeckio projektą. Statybos darbus prižiūrėjo italas Cezaris Anikinis. Bažnyčia halinė, turinti baroko ir klasicizmo bruožų. Jos bokštų aukštis su kryžiais siekia 43 metrus. Bažnyčios centrinė nava 15 m pločio, šoninės po 4,3 m pločio. Centrinės navos aukštis 15 m, šoninių po 13,2 m.

Bažnyčia pasižymi vidaus ir išorės formų vienybe. Daugiatomio leidinio „Lietuvos bažnyčios“ autorius B. Kviklys tvirtina, kad Biržų katalikų bažnyčia yra viena iš gražiausių Lietuvos bažnyčių. Ji yra stačiakampio plano, dvibokštė. Bažnyčioje yra dvi zakristijos, virš kurių padarytos emporos. Piliastrai, dvigubi karnizai pagyvina sienas viduje ir išorėje. Priekiniame fasade komponuoti du bokštai. Jie horizontaliai suskirstyti į tris nevienodo dydžio tarpsnius. Bažnyčios langai stačiakampiai su pusapskrite arka, kuria griežtą ritmą. Piliastrais, voliutomis dekoruotas portalas ir frontonėlis akcentuoja centrinę bažnyčios ašį. Bažnyčios vidus trijų navų, atskirtų pilioriais. Skliautai kryžminiai. Interjero dekoravimas panašus į išorės. Yra trys mūriniai altoriai.

Bažnyčią puošė talentingi menininkai

Klasikinio stiliaus mūriniuose altoriuose yra garsių XIX a. Lenkijos dailininkų paveikslai. Galima išskirti garsų lenkų tapytoją ir grafiką Vojciechą Gersoną, kuris įkūrė Lenkijos menų draugiją, dirbo piešimo ir tapybos profesoriumi, išvertė ir išleido Leonardo da Vinči traktatą apie tapymą. Šio dailininko paveikslą „Burtininkas Tvardovskis iškviečia Žygimantui Augustui Barboros Radvilaitės vėlę“ žinome daugelis. V. Gersono teptukui priklauso Varšuvos, Poznanės ir kituose muziejuose eksponuojami paveikslai „Kopernikas Romoje“, „Karalaitės kraitis“, „Kęstutis ir Vytautas nelaisvėje pas Jogailą, eskizas „Lietuvos krikštas“. Biržų bažnyčioje galima pamatyti V. Gersono tapytą paveikslą „Šv. Jurgis“.

Kitas ne mažiau garsus XIX a. dailininkas Konstantinas Vladislavas Majeranovskis grafo J. Tiškevičiaus užsakymu nutapė bažnyčiai centrinio altoriaus paveikslą „Jonas Krikštytojas“ (aliuzija į bažnyčios fundatorių grafą Joną Tiškevičių) bei paveikslus „Archangelas Mykolas“ ir „Šv. Petras“.

Daliaus Mikelionio nuotr.

Daliaus Mikelionio nuotr.

Skulptūras ir gipsatūras Biržų katalikų bažnyčioje kūrė dar vienas įdomaus likimo žmogus – skulptorius Pranciškus Andriolis. Italijoje, Roveretto mieste, 1794 m. gimęs Francesko Andriolli kartu su Napoleono armija dalyvavo žygyje į Rusiją. Italas kapitonas pateko į nelaisvę, o išlaisvintas liko gyventi Vilniuje. P. Andriolis sukūrė skulptūras Vilniaus katedroje, restauravo jos freskas, italo darbų yra Pranciškonų, Raudondvario ir kitose bažnyčiose.

Biržų katalikų bažnyčioje galima pamatyti ir garsaus lietuvių liaudies drožėjo Stepo Jurevičiaus sukurtą medinę grafų Tiškevičių šeimos ložę su išdrožinėtu herbu „Leliva“ bei presbiterijos groteles. Ypač į akis krenta tik įžengus pro bažnyčios duris, prieangyje kabanti įspūdingu mediniu ornamentu aprėminta balto marmuro paminklinė lenta bažnyčios fundatoriui grafui Jonui Tiškevičiui. Simetriškas reljefinis kartušas, „nupintas“ iš akanto lapų, su dviem angeliukais šonuose ir grafų Tiškevičių herbu viršuje, manoma, kad buvo sukurtas Stepo Jurevičiaus.

Stepas Jurevičius, talentingas XIX a. vidurio interjero medžio darbų meistras, skulptorius ir raižytojas, buvo grafų Tiškevičių baudžiauninkų sūnus. Medžio darbų mokėsi pas Astravo dvaro meistrą. S. Jurevičius vadovavo medžio darbams Astravo rūmų statyboje – sukūrė meniškų apdailos plokščių, frizų, karnizų, ornamentinį parketą. Už profesionalumą grafo J. Tiškevičiaus vertintas meistras, sulaukęs senatvės, tapo grafams nebereikalingas ir buvo išprašytas iš Astravo dvaro kumetyno. Dailidė nebeteko pragyvenimo šaltinio, jam reikėjo išlaikyti šeimą. Nebeturėdamas geresnių įrankių, pradėjo dirbti medines skulptūrėles, kryžius, koplytėles, antkapinius paminklus, kraičio skrynias (dirbdavo ir dažydavo), medžio raižinius. Savo darbus pardavinėdavo apylinkės valstiečiams ar veždavo į Biržų turgų. Negausus Stepo Jurevičiaus palikimas saugomas Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, privačiose kolekcijose, dalis darbų taip ir liko neatpažinti.

Pirmojo pasaulinio karo metu į Rusiją išvežti 4 varpai, po karo sugrąžinti mažesni.

Biržų katalikų bažnyčios vargonai įrengti apie 1935–1936 m. kauniečio meistro Jurgio Astrausko. Instrumentas turi tris manualines ir pedalinę klaviatūrą, 28 registrus. 1998 m. restauravo Sverdiolo firma. 2002 m. jie vėl restauruoti. Vargonų prospektas neobarokinis. Jis iškeltas ant stulpų, o tai retas atvejis. Vidurinės dalies pirmame tarpsnyje yra trys stačiakampiai laukeliai vamzdžiams. Juos puošia ažūriniai lapų drožiniai. Antrame tarpsnyje įkomponuoti trys išlenktu priekiu bokšteliai su lankstytais karnizais. Vidurinio bokštelio viršuje yra grafų Tiškevičių herbas. Grojant herbo žvaigždės sukasi. Šonuose yra pusapskritės arkos vamzdeliams. Vyrauja architektūriniai elementai.

Daliaus Mikelionio nuotr.

Daliaus Mikelionio nuotr.

Bažnyčios rūsiuose po gražiomis marmurinėmis angelų ir Kristaus kūną laikančios Marijos skulptūromis palaidotas fundatorius grafas Jonas Tiškevičius ir dar keli Tiškevičių šeimos nariai. Apie grafo nuopelnus statant bažnyčią byloja dešinėje pusėje nuo presbiterijos, navos sienoje, įtvirtinta Stepo Jurevičiaus drožyba įrėminta marmurinė paminklinė lenta su įrašu lotynų ir lietuvių kalbomis.

Pastabesnieji atkreips dėmesį į lentos apačioje po lotynišku užrašu iškaltą tekstą „Tą paminklą giaros atmenos Grapuj Jonuj Tyszkiewiczuj Tikimi ir meilus Jo tarnej ir namininkaj sawa kasztu pastate. 1868“. Taip taip, nesuklydote – epitafiją lietuvių kalba bažnyčioje Tiškevičiaus valdiniai užrašė tuo metu caro valdžios jau uždrausta lietuvių kalba!

*

Kitoje publikacijoje pasakosime apie gyvenamaisiais namais paverstas žydų sinagogas, Radvilų mauzoliejumi taip ir netapusią reformatų koplyčią, ortodoksų cerkvę… kurioje meldžiasi sekmininkai, bei sovietiniais laikais nugriautą „saksų“ bažnyčią.

 Dalius MIKELIONIS

Biržų rajono savivaldybės administracijos

Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.