Panemunės dvaro užuomina

2016-08-30 | Kategorija: Istorija ir žmonės
Editos Mikelionienės nuotr.

Editos Mikelionienės nuotr.

Važiuojant palei Nemunėlį medinės nuorodos vis kviečia aplankyti šio krašto įžymybes: Sandariškių ąžuolą, dolomito atodangas, Boriso Dauguviečio tėviškę… Tačiau šį kartą mūsų tikslas – Panemunės dvaras.

Gražiomis Nemunėlio apylinkėmis, pro šiauriausią Lietuvos tašką rūkstame žvyrkeliu Slimaniškių link. Neprivažiavus kaimo, medinė drožinėta rodyklė kviečia sukti kairėn – čia, Nemunėlio vingyje, kažkada  klestėjo Panemunės dvaras.

Dar kilometras ir iš aukštos žolės išnyra pirmojo dvaro pastato liekanos. Kitų pastatų griuvėsiai paslėpti krūmynuose. Buvusios dvarvietės gyvybę palaiko tik prie Nemunėlio žuvis gaudantys vyrai ir bitės. Šalia esančių žemės valdų savininkui į modernius avilius jos neša medų.

Panemunės dvaras išbrauktas iš saugomų istorinio paveldo registrų – nebėra ko saugoti. Prie mūro statinių liekanų – kaip Skrebiškiuose ar Daudžgiriuose – tenka brautis aukšta žole ir krūmais. Dvaro ūkio pastatas išsilaikė geriau – išlikusios sienos, durų, langų vieta. Kitus pastatus primena tik menki mūro likučiai. O kažkada Panemunės dvaro rūmai buvo dviejų aukštų, rąstiniai, jų teritoriją puošė parkas ir gėlių klomba priešais fasadą. Kiti dvaro pastatai buvo sumūryti iš dolomito, lauko akmenų.

Senais laikais šis dvaras, kaip ir daugelis kitų mūsų rajone, klestėjo. Jis minimas dar XVII amžiuje. Tačiau pats jo žydėjimas siejamas su sena dvarininkų Koscielkovskių gimine.

1645 m. Biržų kunigaikštystės žemėlapyje buvusio Panemunės dvaro teritorijoje pažymėtas Dysterlofo palivarkas. Iš 1711 m. Jokūbo Fogelio skundo žinoma, kad jis buvo gavęs Panemunės dvarą iš Kristupo Dysterlofo su žmonėmis ir turtu.1786 m. Radvilų valdų plane dvaras taip pat pažymėtas. Nuo XIX a. antrosios pusės dvaras minimas kaip Koscielkovskių nuosavybė.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Juzefas Koscielkovskis pasižymėjo 1863 metų sukilime, kovojo Sierakausko būryje, todėl caro valdžia jį ištrėmė į Sibirą. Grįžęs iš tremties apsistojo Rygoje.

Juzefo Koscielkovskio sūnus Zigmundas nusišovė. Manoma, kad savižudybei jis ryžosi po to, kai nužudė caro pareigūną ir jį atstūmė caro represijų išsigandę bičiuliai. Kapinėse savižudžio niekas nelaidojo, todėl jo palaikai buvo palaidoti šalia dvaro sumūrytame rūsyje. Beje, jo kapavietę išniekino lobių rasti tikėjęsi vandalai. Nusižudžius Zigmundui, našlaičiais liko jo mažamečiai vaikai: Marijonas, Bagdonas, Zigmas, Vladas ir Marija.

Savižudybės šeimą persekiojo ir po to. Savo noru iš gyvenimo pasitraukė ir Zigmundo duktė Marija. Marija buvo išsilavinusi, jautrios sielos. Pirmą kartą Marija nusižudyti bandė nusivylusi nelaiminga meile. Mergina šoko po traukiniu, tačiau tik susižeidė. Tarpukariu dirbo Biržuose, lenkų mokykloje, po karo – Papilyje. Savižudybei Marija ryžosi neištvėrusi pokario baisumų. Ji palaidota Papilyje. Beje, manoma, kad Marija, mokėdama vokiškai, įkalbino iš Lietuvos besitraukiančius hitlerininkus nesudeginti Panemunės dvaro.

Marijos brolis Marijanas buvo vienas iš Lenkijos karinės organizacijos įkūrėjų. Pasakojama, kad po to, kai Želigovskis užgrobė Vilnių ir nutrūko Lietuvos ir Lenkijos santykiai, karo lakūnas Marijanas Koscielkovskis vis tiek praskrisdavo virš Panemunės ir iš lėktuvo numesdavo laiškus motinai ir seseriai.

1935–1936 m. Marijanas Koscielkovskis buvo Lenkijos premjeru, o 1939 m. – paskutiniosios Lenkijos vyriausybės narys. Prasidėjus karui, dvarininkas Marijanas Koscielkovskis pasitraukė į Angliją, kur 1946 metais mirė. Žlugus socializmui, jo palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Varšuvos Pozvonkų kapinėse.

1948 m. Vladas Koscielkovskis ir jo motina Elvyra Zaborskaitė-Koscialkauskienė buvo ištremti į Sibirą, kur greitai mirė. Palaidoti Irkutske.

Nors Marija Koscielkovska ir išmeldė besitraukiančių vokiečių nedeginti dvaro, tačiau žiauraus likimo jie sulaukė po to. Ištrėmus paskutinius dvaro šeimininkus į Sibirą, dvarą supleškino į jo pastatus  įkeltos rusų šeimos. Manoma, kad gaisras kilo tuomet, kai naujakuriai virė samanę.

Editos Mikelionienės nuotr.

Editos Mikelionienės nuotr.

Aplankę dvarą, sukame atgal Nemunėlio Radviliškio link. Rūpi aplankyti ir Boriso Dauguviečio tėviškę, o ypač – klevą, kuris dar visai neseniai priglobė įžymiojo teatralo dukros, režisierės ir aktorės Galinos Dauguvietytės bei jos vyro pelenus. Galinos Dauguvietytės valia jos paskutinio poilsio vietą žymį tik jos vaikystės namo pamatų akmenėlis bei kuklus darželio augalėlis rudeniškai geltonais žiedais…

 Edita MIKELIONIENĖ

„Biržiečių žodis“

Vienas komentaras to “Panemunės dvaro užuomina”

  1. Svečias parašė:

    Keista ta mūsų paveldo apsaugos politika-Vilniuje saugo net sklypų (posesijų) ribas,iš naujo pastaė Valdovų rūmus,o mat šio dvaro nebėra ko saugoti…

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.