Emigrantai iš Latvijos tarpukario Biržuose (VII)

2016-05-30 | Kategorija: Istorija ir žmonės
Konfirmantai prie Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios apie 1927 m. Septintas iš kairės ant žemės sėdi būsimasis kunigas Erikas Leijeris (žuvęs Sibire). Antroje eilėje sėdi kun. A. Plamša ir vargonininkas Jurgis Stiebris. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų nuotr.

Konfirmantai prie Biržų evangelikų liuteronų bažnyčios apie 1927 m. Septintas iš kairės ant žemės sėdi būsimasis kunigas Erikas Leijeris (žuvęs Sibire). Antroje eilėje sėdi kun. A. Plamša ir vargonininkas Jurgis Stiebris. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ fondų nuotr.

Borisas JANUŠEVIČIUS

Tai paskutinė ciklo publikacija

 Kraftai

1937 metais miręs Latvijos vokiečių kilmės valstietis, liuteronas Jonas Kraftas iš grafo Tiškevičiaus nuomojo netoli Kupreliškio buvusį Šmaragdavos dvarą, vėliau tarnavo Butautų dvare.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kartu su didelį restoraną Peterburge turėjusiu savo broliu Krisiumi jis įsigijo Mažosios Panemunės dvarą Šilėnuose. Tarpukariu čia veikė Kraftų parduotuvė ir nedidelis cikorijos fabrikėlis.

Be Krisiaus Jonas dar turėjo brolius: Julių ir Baskforde (JAV) gyvenusį Karolį. Kartu su žmona Ona Kuncaite (iš Juostaviečių kaimo) Jonas užaugino vaikus: Eleną (1893–1981), Leoną (1896–1963) ir Joną (1902–1985). 1915 m. šeima pasitraukė į Rusijos gilumą.

Butautų dvarininkai su svečiais ~1908 m. Iš kairės: pirma – Elena Kraftaitė-Šlekienė, antra – Rita Tarnauskaitė, ketvirta – Račinskaitė-Tarnauskienė, devintas – Butautų dvarininkas Leonas Tarnauskas. Alės Šlekienės asmeninio archyvo nuotr.

Butautų dvarininkai su svečiais ~1908 m. Iš kairės: pirma – Elena Kraftaitė-Šlekienė, antra – Rita Tarnauskaitė, ketvirta – Račinskaitė-Tarnauskienė, devintas – Butautų dvarininkas Leonas Tarnauskas. Alės Šlekienės asmeninio archyvo nuotr.

Elenos Kraftaitės Šlekienės (1893–1981) vaikystė prabėgo sename Butautų dvare, kuriame tarnavo jos tėvas. Apie 4 metus ji privačiai mokėsi pas Butautų dvarininko Tornovskio savo dukrai pasamdytą namų mokytoją, vokietaitę Gabe, 1911 metais Elena Rygoje baigė privačią E. Reinš mergaičių septynių klasių I kategorijos mokyklą. Čia išmoko vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, latvių kalbų. Tapusi namų mokytoja, mokė turtingųjų vaikus Petrograde, Dubovkoje ir Novočerkaske.

Po 1917 m. Spalio perversmo, baigusi Novočerkaske 3 mėn. mašinraščio kursus, Elena pradėjo tarnauti XII armijos karo kelių valdyboje mašininke. Vykdančiai tiltų statybos ir kitus darbus valdybai teko kilnotis iš vieno miesto į kitą. Todėl Elenai teko gyventi Maskvoje, Charkove, Poltavoje, Kijeve ir kt. Sugrįžusi į Mažąją Panemunę 1922 m. lapkritį ji Biržų gimnazijoje pradėjo dėstyti vokiečių, rusų kalbas. 1931 m. baigusi 3 metų kūno kultūros vasaros kursus Palangoje, Elena gavo teisę dėstyti kūno kultūrą vidurinėse mokyklose. Gimnazijoje dirbo iki 1960 m. rugsėjo.

1923 metais Elena ištekėjo už gimnazijos piešimo mokytojo Vilio Šlekio. Abu užaugino sūnų Vytį ir dukrą Jūratę.

Mokytojos E. Šlekienės paruošti šokiai, plastika, pantomimos, netgi baleto scenos, buvo įtraukiamos į visus gimnazijos renginius. Nepamirštamos liko ir jos rengiamos sporto šventės. Elenos Šlekienės vadovaujamai Biržų mergaičių krepšinio komandai buvo suteikta teisė dalyvauti 1938 metų Lietuvos tautinėje olimpiadoje.

Biržuose ji tapo pripažinta liaudies šokių choreografė. Iš pedagoginio darbo Elena pasitraukė sulaukusi 67 metų amžiaus, bet ir senatvėje liko veikli ir energinga. Dalyvaujant 1970 metų respublikinėje dainų šventėje Elenai Šlekienei sukako 77 metai. Daugelį metų ji vadovavo Biržų miesto pagyvenusių žmonių kolektyvams. Jos sukurta „Sadutė“ pasklido po visą Lietuvą ir perskrido okeaną.

Elenos brolis Leonas Kraftas (1896–1963, Šilėnuose) buvo baigęs Rygos žemės ūkio mokyklą, dalyvavo Latvijos nepriklausomybės kovose ir buvo apdovanotas “Lačplešu” ordinu. Jo vardas įamžintas Rygoje, Brolių kapinėse įrengtame memoriale.

Su žmona Elvyra Stahl-Kraftiene Leonas sulaukė trijų dukterų: Rūtos (1931–1980 ), Marijos (Blazerėnienė, 1937–2007) ir Stasės (Uzdilienė, g. 1945 m.) bei sūnaus Edvino (1921–1948). 1940 metais Leono šeima repatrijavo į Vokietiją ir gyveno pabėgėlių stovykloje Wangerin (Pomeranija). 1941 metais rusams traukiantis į rytus, jis grįžo į Mažosios Panemunės dvarą.

1940 metai Vokietijoje, Wangerin in Pommer. Leonas Kraftas išlydi sūnų Edviną į vermachtą. Tai jį, į nelaisvę patekusį kareivėlį, tardė jo dėdė, tarybinis karininkas Ivan Kraft.

1940 metai Vokietijoje, Wangerin in Pommer. Leonas Kraftas išlydi sūnų Edviną į vermachtą. Tai jį, į nelaisvę patekusį kareivėlį, tardė jo dėdė, tarybinis karininkas Ivan Kraft.

Pomeranijoje likęs Leono sūnus Edvinas Kraftas buvo mobilizuotas į vermachtą. Kautynių su rusais metu fronte jis pateko į nelaisvę ir buvo tardomas. Likimo buvo lemta, kad Edviną apklausinėjo tarybinėje armijoje tarnavęs aukštas rusų karininkas, jo dėdė Ivan Kraft. Pastarojo pastangų dėka Edvinas buvo iš nelaisvės paleistas.

Sovietų armijai grįžus į Lietuvą, 1945 metais Leonas iš Mažosios Panemunės išvyko į Šilutę. Toliau trauktis nesuspėjo, buvo areštuotas ir uždarytas į Šilutės rajone veikusį Macikų lagerį, vėliau išvežtas į Rusiją. Mordovijos lageryje kalėjo nuo 1946-ųjų rugsėjo mėn. iki 1955-ųjų pabaigos. Tuo metu jo šeima buvo laikinai įsikūrusi Šilutės rajono Traksėdžių kaime. Susižeidusi netrukus čia mirė Leono žmona Elvyra. Vienų metukų duktė Stasė ir dvi jos vyresnės sesės Rūta ir Marija liko su maždaug 75 metų amžiaus Leono motina Ona. Brolis Edvinas jau gyveno savarankiškai ir dirbo vairuotoju Sakučiuose (Šilutės rajone). Vieną tamsų 1948 metų vakarą jį nušovė grįžtantį iš darbo į bendrabutį. Palaidotas Sakučiuose.

1948 m. Elena Šlekienė Stasę ir Mariją parsivežė pas save į Biržus. Čia jos gyveno, lankė mokyklą ir 1955 m. sulaukė iš Mordovijos lagerio namo sugrįžusio tėvo. Tais pat metais čia jau buvo palaidota ir iš Šilutės persikėlusi Leono motina Ona Kuncaitė. Dukra Rūta iki gyvenimo pabaigos liko gyventi Šilutėje

Negavęs darbo Leonas sumanė netoli savo buvusio dvaro įkurtame kolūkyje įveisti lapių fermą, bet liko nesuprastas ir pašieptas. Persekiojamas Leonas keitė gyvenamąsias ir darbo vietas. Įsidarbinti rajonuose jam padėdavo Žemės ūkio ministerijoje dirbęs jo pažįstamas Kregždė. Leonui teko dirbti Babtų tarybiniame ūkyje (Kauno raj.), Švenčionių rajone. Paskutinė darbo vieta buvo Šiaulių rajono Šakynos tarybiniame ūkyje. 1963 metais, aplankęs Molėtų rajono Alantos miestelyje gyvenusią dukrą Mariją, grįždamas namo pasijuto blogai ir staiga mirė. Palaidotas Šilėnuose

Pasimokiusi Kauno medicinos mokykloje Marija Kraftaitė-Blazarėnienė dirbo farmacininke. Aukštojo mokslo siekti jai neleido praeitis.

Po I pasaulinio karo Rusijoje likęs jauniausias Jono ir Onos Kraftų sūnus Jonas (1902–1985) ten vedė ukrainietę Niną Vyšnevskają (1905–1991), su ja užaugino dukras Verą (1925–1992 ), Tamarą (g.1943, gyvena Rygoje) ir sūnų Eduardą (1924–1945). Paskutinę II pasaulinio karo dieną Eduardas žuvo Prahoje (Čekoslovakija). Pats Jonas į karą išvyko iš Bucharos (Uzbekija). Po karo jis dirbo Rygoje gamtos apsaugos komiteto pirmininku. Mirė ir palaidotas Rygoje.

Sodybos Mažojoje Panemunėje jau nėra, čia augę ąžuolai išpjauti. Kurį laiką viename dvaro namo gale gyvenęs žmogus kūrenimui, vietoj malkų naudojo kito namo galo ardomą medieną.

 Kun. Barnėlis Fridrichas (jaunesnysis) (1905–1982)

1934 metais iš Seirijų į Biržus persikėlė Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultetą baigęs Fridrichas Barnėlis. Iki 1940 metų repatriacijos į Vokietiją jis čia, kartu su kun. Aleksandru Balčiausku, kunigavo Evangelikų reformatų bažnyčioje.

1871 metais gimęs jo tėvas, taip pat Fridrichas, į Seirijus su šeima atvyko iš Latvijos.

Studijuodamas Kaune Fridrichas jaunesnysis susipažino su Vytauto Didžiojo universiteto studente, filologe Birute Yčaite (1909–1995) ir 1931 metų vasarą jiedu susituokė. 1932 m. jiems gimė dukra Renata, 1937 m. – Erika.

Jaunavedžiai Birutė Yčaitė-Barnelienė ir kun. Fridrichas Barnelis 1931 metais.

Jaunavedžiai Birutė Yčaitė-Barnelienė ir kun. Fridrichas Barnelis 1931 metais.

Karo metu kun. Fr. Barnėlį  vokiečiai paėmė į kariuomenę vertėju.

Jam buvo lemta į amžino poilsio vietą palydėti vyriausiuosius reformatų kunigus: Šveicarijoje – generalinį superintendentą prof. kun. Povilą Jakubėną; Lenkijoje – superintendentą kun. Joną Šepetį; Vokietijoje – gen. superintendentą dr. kun. Konstantiną Kurnatauską bei kun. Vytautą Kurnatauską.

Kunigas Fridrikas Barnėlis mirė 1982 m. lapkričio 5 d. Hofheime Waldfriedhof, netoli Frankfurto prie Maino.

Leijeris, Laiconai ir kt.

Baigdami publikacijų ciklą apie iš Latvijos į Biržus atklydusius kaimynus, gal kiek pasikartodami į bendrą puokštę įpinkime dar kelias plačiai aprašytas iškilias mūsų krašto asmenybes.

Dar nepamirštas 1906 m. sausio 19 dieną Biržuose gimęs Lietuvos evangelikų liuteronų senjoras vyskupas Erikas Leijeris. Čia jis baigė gimnaziją, po ko labai sėkmingai baigė Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1929 m. Žeimelyje jis buvo ordinuotas kunigu ir juo tarnavo iki arešto 1949 gruodžio 30 d. Tesulaukęs vos 45 metų amžiaus Erikas Leijeris kankinio mirtimi žuvo Krasnojarsko krašto lageryje.

Tebeskamba Biržų krašte ir Laiconų pavardė. Prabėgo daug metų. Keitėsi kartos, o iškiliųjų Laiconų sąrašas tik ilgėja. Į giminės susitikimus susirenka Laiconai iš Lietuvos, Latvijos, Airijos, Anglijos.

Pasakojama, kad Laiconų protėviai prie tuometinio Laitsnos ežero (dabar Laicenė Latvijoje) įsikūrė dar XVI–XVII a. sandūroje. Maždaug apie 1625–1637 m. vieni jų ieškoti laimės patraukė į Švedijos karalystės vakarus. Likusieji pasiliko gyventi Laicenėje.

Biržų krašto istoriniuose šaltiniuose pirmuoju paminėtas čia įsikūręs Michaelis Laicenas su 1793 metais Lujanuose gimusiu sūnumi Andriumi. Minimas ir Astravo dvaro užtvankos tilto statyboje dirbęs kitas Andrius Laicenas su broliu Jurgiu. Už šį darbą grafas Tiškevičius Astravo Andriui Biržų girioje išskyrė 30 ha. žemės sklypą.

1944 m. Lujėnuose gimė buvęs Aplinkos ministerijos viceministras, UAB „Granitinė skalda“ direktorius Julius Laiconas. Po pradžiamokslio Nemunėlio Radviliškio vidurinėje mokykloje, 1969 m. jis baigė KPI Statybos fakultetą, 1986 m. – Maskvos liaudies ūkio akademiją. Prasidėjo spartus Juliaus Laicono kilimas karjeros laiptais. Padirbėjęs eilėje statybos organizacijų ir 1978–1984 m. pavadovavęs ministerijos techniniam skyriui jis tapo ministro pavaduotoju. 1986–1988 m. jis jau Lietuvos valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, 1988–1990 m. – MSPI vyr. inžinierius, 1990–1994 m. – LR statybos ir urbanistikos ministro pavaduotojas, 1994–1996 m. – ministras. 2001–2006 m. – LR aplinkos viceministras. Nuo 2006 m. – UAB „Granitinė skalda“ direktorius, nuo 2008 m. – skaldos gamintojų asociacijos „Milsa ir ko“ prezidentas.

Keletas eilučių apie kitą Eriką Laiconą – buvusį mano klasės draugą Biržų gimnazijoje. Erikas Laiconas (g. 1950 m. gegužės 21 d. Kaune) – Lietuvos speleologas, speleologijos pradininkas Lietuvoje; keliautojas, publicistas, ūkininkas.1973 m. baigė Kauno politechnikos institutą. Dalyvavo eilėje speleologijos ekspedicijų Estijoje, Latvijoje, Rumunijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.

Baigęs Biržų gimnaziją Erikas Laiconas (1928 m. Bliūdžiuose – 2008 m. Kaune) 1947–1948 m. studijavo Kauno valstybiniame universitete, 1948–1953 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA). Po to sekė darbas su melioracija susijusiose organizacijose. Bet jautraus charakterio Eriką traukė sielovada. Po teologijos studijų Klaipėdos universitete 1994–1996 metais Erikas buvo įšventintas į diakonus ir paskirtas tarnauti Biržų evangelikų liuteronų parapijoje. 1998 m. jis tapo kunigu. Tarp kitų jo aptarnaujamų liuteronų parapijų buvo ir Biržų.

Kartu su žmona Regina užaugino sūnų Eriką ir dukrą Deimantę. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.

Kaip minėjau mes su Eriku buvome klasės draugai. Mūsų kelius išsiskyrė karas. Sudegus mūsų butui Biržuose, man teko išvykti pas seserį į Kauną.

Šiuolaikinis Lietuvos dailininkas Vytautas Laisonas 1965 m. gimė ir užaugo Skrėbiškio kaime. Nuo 1991 metų – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Dalyvavo 46 grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Jo darbus aukštai vertina Lietuvos, Italijos, Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos, Vengrijos, Suomijos, Norvegijos, JAV privatūs kolekcionieriai.

„Biržiečių žodis“

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.