Sigitas Kregždė: „Reikia tiesos ieškoti, o ne ateiti su gatava tiesa“

2016-04-10 | Kategorija: Įžvalgos
Asmeninio archyvo nuotrauka

Asmeninio archyvo nuotrauka

Keista buvo šiemet žiema: nelabai šalta, sniego nedaug, o ir jo daugiau pasirodė pavasario link. Užtat visuomeniniam gyvenime kunkuliavo aistros: vieni rašė knygas, kiti neteikė premijų, o tautiečiai, kaip įprasta, pasidalinę į dvi stovyklas, džiaugėsi arba pyko, rašė viešus laiškus, dalinosi savo nuoskaudomis socialiniuose tinkluose arba, dideliam leidėjų džiaugsmui, tarškino šimtus komentarų internete. Pirmajai aistrų bangai nuslūgus, kartu su profesoriumi Sigitu Kregžde ieškome to povandeninio verpeto, kuris sukėlė tokią audrą mūsų visų, skaitančių ir besidominčių lietuviškosios istorijos įvykiais ir asmenybėmis, pasaulėjautoje.

Gerbiamas profesoriau, įdėmiai sekate visuomeninį šalies gyvenimą. Ne kartą esate minėjęs, kad su Justinu Marcinkevičiumi Jus siejo šilti, draugiški santykiai, turite nemažai poeto dedikuotų Jums knygų. Kaip žiūrite į triukšmą, kilusį po neįteiktos premijos, apie poeto gyvenimą ir kūrybą? Provokuojamai paklausiu: gal iš tiesų, anot T.Venclovos, piktindamiesi dėl kritikos, patys pavertėm poetą stabu?  Gal tikrai – kritikuokim, nuimkim nuo postamentų, peržiūrėkim ligšiolinius autoritetus?

O kas tada liks? Į ką orientuosimės? Man imponavo nors kiek ir vienpusiška, A.Makarenkos idėja – paimti pozityvius dalykus. Per visą savo gyvenimą, dėstytojavimą, stengiausi tuos pozityvius dalykus paremti. Jeigu yra pasakyti ką gero, tai pirmiausia tai ir sakyk. Blogą – ne taip jau ir būtina. O jeigu nori paryškint, kad jis gyvas žmogus, kad jis nuodėmių galėjo turėti, artimas mums, galima, be abejo, kažkokį bruožą išskirti.

Reikia tiesos ieškoti, ne ateiti su gatava tiesa, bet jos ieškoti. Ginčytis, ieškoti, abejoti – vienas svarbiausių dalykų. Neatsitiktinai Justinas (Marcinkevičius -V.R.) – yra visur, ir savo kūryboje taip pat,  abejojantis, klausiantis. Labai tiksliai V.Sventickas fiksavo jo rezignaciją, kada jį puola, jis nesigina, jis prisipažįsta. Mąstančiam žmogui tokių rezignacinių minčių yra visada, jis pasijunta kaltas, net nemėgina teisintis. 

Kaip Jums atrodo: tame puolime yra daugiau politikos ar noro pakirsti pasitikėjimą kai kuriomis asmenybėmis,  sumažinti jų įtaką visuomenėje, kitaip tariant siekiama, kad nebeliktų moralinių autoritetų?

Kiekvienas turi savo motyvus. Pas įvairius tuos niekinančius ir žeminančius kritikus rastume skirtingus motyvus. Vienam – pakopa pakilti, būti pripažintam, savo partijoj palypėti aukščiau, kitam dar kokie nors motyvai. Reikia įvertinti ir tai, jog labai dažnai toks agresyvus kritikavimas paskui užkrečia ir kitus.

Manau, kad bet kurio puolėjo ir kritiko pagrindinis tikslas – kad jį pastebėtų. Neatmestina, kad  tie pagrindiniai kritikai ir demaskuotojai tiesiog pavydi. Pavydi dėmesio, talento. Juk stuktelėk tam talentui – tai mane irgi pamatys kaip reikiant. Yra reiškinio prasmės tiesioginis supratimas, įvertinimas ir yra pasąmoninis.  Didelė dalis tos kritikos yra iš pasąmonės – truputuką iš pavydo, truputuką iš noro pasižymėti, kad jis nepabūgo stuktelėti tokiam šului kaip Justinas ar kuriam kitam. O kitas žmogus ir mažai informuotas – juk tikrai, sako, kolaboravo.

autogr

S.Kregždės bibliotekoje – daug Just.Marcinkevičiaus dovanotų knygų.

Kiekvienas turi savų intencijų. Kartais sąmoningai, kartais nesąmoningai kažką padaro. Dažnas dalykas yra pavydas, tie rašytojai, poetai yra jautrios asmenybės, kažką randa, nori parodyt.

Teko artimai bendrauti su ukrainiečių žinomu kalbininku Anatolijum Nepokupnu ir jo žmona poete. Ji man daug pasakojo apie ukrainiečių rašytojų tarpusavio kivirčus, kiek ten pavydo, kerštavimo. Ir čia tas aistringas poeto įsijautimas dažnai būna kiek vienpusis, ne visada būna visiškai sąmoningas. Ir pas mus panašiai – smerkdami ar demaskuodami kokį nors rašytoją, tie kaltintojai dažnai spekuliuoja, siekia save kažkiek pabaltinti, pakelti, užpuldami ryškesnį kolegą.

Aišku, istorijoje yra visokių pavyzdžių, prisiminkim, pavyzdžiui, kad ir Kazio Binkio bei viso jo Keturių vėjų sambūrio kovą su literatūros klasikais, su Maironiu. Tačiau tai yra visai kito tipo konfliktas. Tas jaunatviškas entuziazmas, padaryt savaip, gerai, ryškiai – bet čia talentas, jauno talento kova prieš tradiciją, noras garsiai pareikšti apie save, kitokio stiliaus poeziją.

Kam reikia stumtelėt? Įvairūs dalykai būtų. Jeigu būčiau dar dėstytojas, būtų galima padaryti diplominį darbą – kas sudaro šitą kritikų grupę, kuri neabejotinai iškiliems žmonėms stukteli. Nes juk nuodėmių jeigu ieškosi, tai pas kiekvieną rasi.

Kur čia bėda? Jeigu šitie pasvarstymai būtų tik tarp intelektualų, tai dar pusė bėdos būtų. Bet juos priima labai negilaus mąstymo, apsiskaitymo, neturintys analitinio požiūrio žmonės. Justiną užpuola ir tokios labai aiškios vidutinybės. Justinas rašė, bet juk ne viskuo tikėjo, tiesiog taip reikėjo. Buvo duoklė, galima paimti bet kurią ano laikotarpio knygą, nesvarbu, grožinę, mokslinę ir tuo įsitikinsime. Ir tie kritikai tai puikiai žino.

Be abejo, buvo tokių,  kurie iš tikrųjų išjausdavo, tikėdavo. Juk kai Stalino kultą demaskavo, kai kuriems žmonėms kokia tragedija buvo, nes jie šventai tikėjo, kad Stalinas nepaprastai protingas, išmintingas ir taip toliau. Pas mus kaime buvo toks aktyvistas, išties doras, sąžiningas žmogus, organizuodavo visokius renginius, savanorišką gaisrininkų komandą subūrė ir t.t. Bet jis buvo įsitikinęs komunizmo idealais, idėjinis toks. Ir prieš pat Atgimimą, jau prasidėjus Sąjūdžiui, jis pasikorė.  Nusivylė tuo,  ką jis visą gyvenimą darė, sako – taigi čia pasirodo melas, o aš taip šventai tikėjau.

Pažinojau  profesorių I.Miagkovą iš Voronežo. Jis buvo gydytojas, medicinos ir psichologijos habilituotas daktaras. Jam teko gydyti ne vieną stalinistą, kurie sakė: kas dabar atsitiko, taigi mes visą gyvenimą pašventėm ir šventai tikėjom, o dabar paaiškėja, kad viskas buvo klaida ir mūsų gyvenimas neprasmingas. Jie pateko į psichiatrines, visiškai palūžę ir tas profesorius naudojo pažangiausius metodus, bandydamas įteigti, kad ne jie kalti, o taip susiklostė istorinės sąlygos, į kurias jie, savo nelaimei, pateko.  Kitas medicinos profesorius –  G.Aminevas iš Ufos, psichoterapeutas, irgi kūrė atitinkamas teorijas ir dalyvavo tų stalinistų gydyme, kurie psichiškai susirgo, kai pasirodė, kad jų idealai visai jokie idealai.

Sveikas skepticizmas padeda neiškristi iš balno. O tokius psichinius lūžius sukelia pasišventęs karingumas, koks jis bebūtų, ar religinis, ar partinis.

Kaip jums kaip psichologui atrodo, ši keliama sumaištis – moraliniai autoritetai, kuriais tikėjo kelios kartos, griaunami ir kas lieka? Tuštuma ar kažkokios naujos vertybės į jų vietą? Koks šios sumaišties  tikslas?

Įdomus dalykas: nors autorė (N.Putinaitė) yra filosofė, garsaus filosofo R.Plečkaičio mokinė, pasigendu filosofinio mąstymo jos kritikoje. Psichologinio pagrindo net nemėginama parodyti, kad ir šioje diskusijoje,  vis kažkokios išorinės aplinkybės, situacijos… Putinaitė  kaip filosofė neturėtų taip sakyti. Filosofijos dėsniai turėtų autorę versti analizuoti, o ji ima vieną pusę, užmiršta tą galimybę – o kas būtų atsitikę? Ji taip mąsto, taip sako, šventai tiki, nesvarbu, kaip kitam, svarbu kaip man. Nekritiškai mąsto.

Apskritai, kaip filosofė ji šioje diskusijoje atrodo labai silpnai, nesiremia filosofijos dėsniais, kad ir neigimo neigimo dėsniu. Juk kiekvienoje tiesoje yra ir tiesos, ir netiesos. Galų gale besivystydama tiesa, jeigu ji peržengia tam tikrą ribą, tampa neigiama. Ir gyvenime, ir kūryboje tas dalykas labai reikšmingas, bet ne visada suvokiamas.

Tos filosofinės tiesos, bendražmogiškos, jau graikų buvo užfiksuotos Platono, Aristotelio. Sokratas, jų visų mokytojas, sakė – aš žinau, kad nieko nežinau. Viskas persipynę, sudėtinga, todėl svarbiausia yra mąstyti. Tam tikram etape yra objektyvi tiesa, santykinė tiesa, tačiau pasiekusi tam tikrą lygį ji gali tapti netiesa arba priešingai – iš netiesos išsivysto tiesa.

Tam bendram fonui galiu papasakoti kaip stojau į komjaunimą. Agitavo direktoriaus kabinete – ten daugiau sėdėjau agituojamas negu pamokose. Mokiausi neblogai, galvoju, aš čia nepravirsiu, niekas manęs nesukirs, tad į aukštąją įstosiu kad ir nekomjaunuolis būdamas. Bet pas mus buvo dvi mokytojos, kurių vyrai buvo partizanų vadai. Jos pradėjo mane tiesiog atakuoti, būdavo, ateina per puskilometrį pasitikti, aš tuo metu iš kaimo į mokyklą vaikščiojau. Mums labai sunku, sakė jos. Tu ką ten sau galvoji, tai galvok, bet mus labai puola, mokyklą. Kiek jos nuoširdžiai kalbėjo, ar derino su savo vyrais, nežinau. Svarstė mane ne tik komjaunimo organizacija, kuri priiminėjo, bet ir pogrindinė organizacija.  Sakiau, aš jau esu pažadėjęs, ir yra tam tikra atitinkama logika, o tas ženkliukas niekuo neįpareigoja. Stojau, galvodamas, kad pridengiu tas mokytojas. Arba generolas V.Vitkauskas, kuris po karo buvo karinės katedros vedėjas, išrikiuodavo studentus ir agituodavo: stokit į komjaunimą, stokit į partiją, o tai prisiųs čia mums iš Maskvos visokių dundukų, o jūs būsit jauni, aktyvūs ir savo toną galėsit duot.

O štai kitoks pavyzdys. V.Zaborskaitė monografijoje apie Maironį užpuolė Kijevo universitetą, kad netikę dėstytojai ten dėstė, todėl neva Maironis nesusižavėjo studijomis ir metė. Tai A.Nepokupnas susirado archyvuose visus dokumentus, nustatė kursą, kuriame Maironis mokėsi,  kas iš to kurso išėjo, tai ten, pasirodo, buvo Ukrainos humanitarų žiedas! Truputį manipuliacijų, kad rusai netikę, slavai netikę ir ji suniekino visą universitetą: profesorius, Maironio draugus, kai iš tiesų buvo visai ne taip.

Tad ne taip paprasta žmones įvertinti vien juodos-baltos priešprieša.

 Ar sąžininga nuolat prikaišioti tuo metu kūrusiems žmonėms kolaboravimą, išrankiojant pasirinktinai kelis eilėraščius, paveikslus ar kitus darbus kaip razinas iš batono, nematant visumos? Kaip tada reiktų vertinti kitus rašytojus – kad ir Vincą Mykolaitį-Putiną,  pavyzdžiui? Apskritai, kodėl tokia selektyvi kritika? Tarkim, mažai kalbama apie A.Venclovą, jo vaidmenį diegiant soc.realizmo standartus į lietuvių literatūrą, tarybinės kritikos „patroną“ K.Korsaką ir kitas daugiau ar mažiau odiozines figūras? Kodėl vieniems leidžiama kitiems suklysti, o kitiems – kategoriškai ne?

Čia gal tokių ryškių dėsningumų neįžvelgčiau, kaip kam pasiseka. Vieni juos gina, kiti  palaiko. Imkim kad ir S.Nėrį – ją ir puola, ir gina labai stipriai.

 Žmonės objektyviai labai nedaug kas temąsto.  Kaip jau sakiau, tas reiškinys yra įvairiapusis ir kiekvienas veikiantis asmuo turi savų motyvų; be to, dažnu atveju yra dar ir supratimo stoka, supratimo, kur žmogus įtraukiamas, neretai – į gerai parengtą intrigą.

Jus.Marcinkevičius šiltai apkabinęs Kostą Ostrauską.  Nuotrauka padaryta 1963 m. pavasarį Filadelfijoje prie  prof. Antano Salio namo. S.Kregždės asm.albumo nuotrauka

Jus.Marcinkevičius šiltai apkabinęs Kostą Ostrauską. Nuotrauka padaryta 1963 m. pavasarį Filadelfijoje prie prof. Antano Salio namo. S.Kregždės asm.albumo nuotrauka

Kaip su Justinu buvo? Aš Justiną šnekinau ateiti į mūsų draugiją (Reformacijos istorijos ir kultūros draugija – V.R.). O kadangi jis jau buvo karts nuo karto užsipuolamas, tai sako čia, matyt, irgi mane užpuls, nepraeis taip paprastai pro šalį, sakys, susidėjai su bambizais. Bet poetas ateidavo į mūsų renginius. Jį ypač sužavėjo, kaip  „Giesmės“ choras Mažvydo giesmes paruošė, kai buvo apie Mažvydą pokalbis rašytojų klube.

Gerardas Binkis

Gerardas Binkis

Pasišnekėdavau su K.Binkio sūnum Gerardu. Mūsų istoriografijoje sovietinės, ypač pokario, partijos ir vyriausybės vadovai paprastai yra vertinami labai neigiamai, o jis labai vertino ir Sniečkų, ir Paleckį. G.Binkio nuomone, jie buvo buferiai,  sušvelninę tiesioginį stalininės politikos poveikį Lietuvai. Gerardas buvo areštuotas, kalėjime Lukiškėse sėdėjo, sako, aš ten nieko neveikiau, Paleckis man atveždavo maišais knygų, pradedant Biblija ir antikiniais raštais , aš sėdėdamas kalėjime praėjau aukštosios mokyklos kursą. Kartą Paleckis atvažiuoja pas jį ir sako: žinai, ne kokie popieriai, tave išveš ir ten mes neturėsim jokių galimybių tave paremti. Gerardo nuomone, Gedvilas, Sniečkus, Paleckis ir kiti senieji komunistai buvo buferiai, kad negautume tokių sunkių smūgių kaip Krymo totoriai ir pan.

Reikia matyti visas asmenybių, ypač nevienareikšmiškai vertinamų, puses.

Kaip manote – ar tęsis ši „demaskavimų“, autoritetų griovimo banga? Ir kokia galėtų būti kita garsi asmenybė – gal kas nors iš populiariųjų dvasiškių, tėvas Stanislovas, pavyzdžiui? Juk karts nuo karto vis pasigirsta kalbos, neva jis bendradarbiavęs su tam tikrom tarnybom?

Gali visko būti, staiga iššoks koks kompromatas. Truputį sunku prognozuoti. Tiesiog atskiros asmenybės įskels arba neįskels kritikos ugnį, nebūtinai šitai turi dėsningai įvykti.

Dėl tėvo Stanislovo iš tiesų, tos kalbos pasigirsta, bet ir vėl nutyla. Tai arba įrodinėjančių neatsiranda, arba įrodymų nėra. Tokių įtarinėjimų ir apie kitus kunigus yra tekę girdėti, evangelikų taip pat, bet vis pritrūksta pagrįstų įrodymų.

Svarbu, ir kaip inteligentija, šviesuomenė reaguoja į tokias pseudomokslines diskusijas, ar sugeba ginti savo vertybes. Demokratija dažnai virsta į demagogiją, bent jau Lietuvoje. Gražią idėją ateities perspektyvos atžvilgiu yra išsakęs D.Kirvelis, kad valstybę turi valdyti meritokratai. Specialistai, kurie suvokia dalyko esmę. O čia dabar uždegama, įveliami į ginčą žmonės, kuriems socializmas yra nepakenčiama blogybė arba atvirkščiai, o nėra mokslinio diskurso, dialektinio mąstymo. Norisi man pasišnekėti su B.Genzeliu, kodėl tose diskusijose filosofai šito klausimo neiškelia.

Tad ir ta kritikos banga – nuo konkrečių situacijų priklauso, rinkimai truputį prisideda, atsiranda įvairaus aktyvumo, atitinkamu momentu kažkas uždega, suburia ir gali atsitikti visokių įdomių dalykų.

Dėkoju už pokalbį.

Profesorių kalbino Vaiva Radikaitė.

selonija.lt

3 komentarų to “Sigitas Kregždė: „Reikia tiesos ieškoti, o ne ateiti su gatava tiesa“”

  1. Jonas parašė:

    Pritariu profesoriaus S. Kregždės mintims. Žmonės nenori kritiškai mąstyti renkant valdžią, kuriant verslą, savęs vertinime, dažnai laukiama, kad kažkas turi kažką duoti. Po beveik taikios revoliucijos Lietuvoje praėjo ketvirtis amžiaus, bet kaip pasikeitė žmogaus psichologija, kodėl žmonės pasyvūs, nesiima iniciatyvos, negerbia privačios nuosavybės, o tik kaltina valdžią, dauguma emigruojančių užsienyje atlieka primityvius darbus ir yra juodadarbiai, ar kas analizavo tai ?

  2. ... parašė:

    Norint diskutuoti kažkokia tai tema, ją reikia dar ir suprasti, sugebėti į ją įsigilinti. Deja, bet nereikia pykti ant plačiosios visuomenės, kuri jau seniai priprato prie to, kad vadinamoji "nepriklausoma žiniasklaida", t.y. kažkam priklausantys privatūs uabai ir jų durnalistai ne "informaciją visuomenei perteiktų", bet platintų tendencingus pletkus už atitinkamą atlygį.

  3. Nuomonė parašė:

    Formuojasi nuomonė, kad pagal komentarų "gausumą", SELONIJOS skaitytojai nelabai linkę į sudėtingesnius analitinius pasvarstymus diskusijoje keliamoms temoms.

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.