,,Tvirtu lietuvišku žodžiu lietuvio dvasią kėlęs“

2014-02-10 | Kategorija: Istorija ir žmonės

Šeštadienį, vasario 8 dieną Vilniaus biržiečių ,,Krivulė“ pakvietė į prisiminimų popietę apie Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto

Kęstutis Petrulis

Kęstutis Petrulis

signatarą kunigą Alfonsą Petrulį. Anot Arvydo Kregždės, ,,Krivulės“ pirmininko, nors A.Petrulio 140 metų jubiliejus buvo pernai, niekas netrukdo jubiliejinius metus šiek tiek pailginti.

Renginyje apie signataro gyvenimą išsamiai pasakojo kunigo brolio Boleslovo vaikaitis gydytojas Kęstutis Petrulis, įdomių detalių pateikė istorikas profesorius Jonas Aničas.

Biržai gali didžiuotis: iš dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų du – Alfonsas Petrulis ir Jokūbas Šernas – kilę iš Biržų krašto; o ir Mediniai tais laikais priklausė  Biržų apskričiai, tad istoriškai žiūrint, Jonas Vileišis irgi būtų nuo Biržų.

DSCN2195Alfonsas Petrulis, kurio jubiliejų minėjome pernai, praėjo visą sunkų XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvio inteligento, švietėjo, tautos atgimimo darbininko ir jaunos valstybės kūrėjo kelią.

Gimė 1873 m. rugpjūčio 4 d. Katališkių kaime, Vabalninko valsčiuje, valstiečių šeimoje. Šeimoje augo penki vaikai – trys sūnūs ir dvi dukros. Petruliai išleido į mokslus visus sūnus: Vytautas tapo finansininku, buvo Pirmosios Respublikos finansų ministras, pasirašęs ant pirmųjų lietuviškų pinigų – litų, vadovavo XI Vyriausybei; brolis Boleslovas, Kęstučio Petrulio senelis, tapo karo gydytoju.

Alfonsas, kaip dauguma to meto jaunuolių, norėjusių dirbti Lietuvoje, pasirinko kunigo kelią. Mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, baigė Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios išvažiavo tęsti studijų į Petrapilio dvasinę akademiją. Deja, atšiaurus imperijos sostinės klimatas privertė gabų, tačiau nestiprios sveikatos jaunuolį palikti mokslus. A.Petrulis grįžta į Vilnių, kur paskiriamas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. Tautiškų pažiūrų dvasiškis papiktina tuomet Vilniuje dominavusius lenkus ir šis išsiunčiamas toliau nuo Vilniaus – į Ašmenos apskritį Baltarusijoje.  Likimas taip susiklostė, kad jaunam kunigui teko dirbti lenkiškuose Lietuvos kraštuose: Maišiagaloje, Bagdonavoje, Marcinkonyse, net Nalibokuose (Baltarusija). Ir visur A.Petrulis stengėsi nešti lietuvybės šviesą, nebodamas vietinių lenkų pykčio, skundų ir dėl to  nuolat kylančių nemalonumų su vyskupija.

Paminklinis akmuo Maišiagalos lietuvių mokyklos kieme

Paminklinis akmuo Maišiagalos lietuvių mokyklos kieme

1903 m. kunigaudamas Maišiagaloje A.Petrulis bekalėdodamas pastebėjo, kad ištisos šeimos kaimuose kalba lietuviškai. Nieko nelaukdamas kunigas organizuoja lietuviškus pamokslus, katechizavimą lietuvių kalba. Pasipiktinę vietos lenkai siunčia šūsnis skundų Vilniaus vyskupui, nesibodi atviro melo ir šmeižto – esą kunigas grasinąs uždaryti bažnyčią, jeigu parapijiečiai nekalbėsią lietuviškai, nors A.Petrulis bandė įvesti vieną vienintelį lietuvišką pamokslą per mėnesį! Iš viso pulko rūstaujančių lenkų atsirado tik vienas žmogus, kuris bandė ginti neteisingai puolamą kunigą, deja, to neužteko.

A.Petrulis buvo daug kartų kilnojamas iš vienos parapijos į kitą, nes nuvykęs į jam pavestąją parapiją visuomet rūpindavosi, kad sielovada, kultūrinė ir švietimo veikla vyktų ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Tokiam dvasininko siekiui nepritarė Vilniaus vyskupijos vadovybė ir vietos pasaulietinė valdžia, bet patirti trukdymai nepakeitė tvirtų jo nuostatų.

Būdamas aktyvus patriotas, A.Petrulis stengėsi dalyvauti įvairiausiose veiklose, susijusiose su Lietuvos valstybės atkūrimu, lietuvių tautos atgimimu. Anot prof. J.Aničo, A.Petrulis žavėjosi lietuvių tautiniu sąjūdžiu ir troško jame veikti, stengėsi įprasminti save Vilniaus lietuvių veikloje.

Dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, buvo įvairių draugijų steigėjas ir aktyvus dalyvis. 1909 m. dalyvavo Vilniaus vyskupijos kunigų susirinkime, buvo išrinktas į komisiją, kuri turėjo ginti lietuvių tikinčiųjų teises melstis gimtąja kalba. 1911 m. A. Petrulis kartu su kunigais V. Mironu ir J. Novickiu įkūrė „Aušros“ bendrovę, iki 1915 m. leidusią Vilniaus krašto lietuviams tikintiesiems skirtą to paties pavadinimo žurnalą.

1911 m. A.Petrulis paskiriamas į Pivašiūnų parapiją, kurioje išdirbo net 16 metų (1911-1926). Kaip įprasta, atvykęs iškart ėmėsi aktyvios lietuvybės veiklos, tuo, irgi kaip įprasta, didžiai suerzindamas vietos lenkus, kurie nuolat skundė kleboną vyskupui. Pats A.Petrulis ne kartą bandė suartėti ir rasti sąlyčio taškų su vietos lenkais, deja, pastarieji nepageidavo bendrauti su litvomanu kunigu. Kita vertus, aktyvus, patriotiškas, nesavanaudis klebonas buvo  gerbiamas parapijiečių: kunigui įsteigus Pivašiūnuose blaivybės draugiją, į ją nedelsdami įsirašė net 60 žmonių!

Kaip aktyvus kovotojas už lietuvybę kunigas A. Petrulis buvo pakviestas į 1917 m. vykusią Lietuvos konferenciją Vilniuje, vėliau išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Alfonsas Petrulis buvo tarp tų dvidešimties vyrų, kurie 1918 metų vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo Aktą. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Tarybos darbe, 1918 m. lapkričio mėn. signataras dirbo Tarybos komisijoje, rengusioje pirmąją laikinąją Lietuvos Respublikos Konstituciją.

1919 m. buvo Valstybės tarybos prezidiumo sekretorius.

1919 m. kovų su lenkais metu A.Petrulis buvo lenkų net du kartus suimtas, tačiau sugebėjo išsilaisvinti ir pasitraukti į Kauną.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad A.Petrulis, pats būdamas Nepriklausomybės Akto signataras, artimai bendraujantis su įtakingais Lietuvos politikais, pvz, Antanu Smetona, turėdamas brolį – Vyriausybės vadovą, ministrą, niekada neprašė sau jokių lengvatų ar šiltų vietų – netgi atkūrus nepriklausomą Lietuvą, klebonavo gan toli nuo Laikinosios sostinės, mažuose miesteliuose, taip įprasmindamas tikrąjį kunigo-švietėjo pašaukimą – būti arčiau paprastų žmonių, nešti mokslo, kultūros šviesą į baudžiavos ir sulenkėjusių ,,ponų“ užguitą kaimą, ugdyti Jaunosios Lietuvos pilietį demarkacinės linijos pašonėje ar tiesiog užkampyje.

A.Petrulio kapas Musninkų bažnyčios šventoriuje

A.Petrulio kapas Musninkų bažnyčios šventoriuje

Ilgus metus išdirbęs Pivašiūnuose, kur labai daug nuveikė kurdamas ir palaikydamas lietuviškas mokyklas, lietuvišką kultūrą, kartu su mokytoju J. Sabaičiu sutelkė lietuvių šaulių būrį, 1927 metais paskiriamas Paparčių (Kaišiadorių raj.) parapijos klebonu, o 1928 m. išvyksta į Musninkus. Deja, jau Pivašiūnuose A.Petrulis, niekada nepasižymėjęs stipria sveikata, ėmė skųstis negaluojantis –nuolatinis darbas, įtampa ir persekiojimai pakirto kunigą; 1927 m. netgi teko keletą mėnesių gydytis Vokietijoje ir Prancūzijoje. Musninkuose, į kuriuos pats pasiprašė perkeliamas, signataras tepadirbo pusę metų – eidamas į bažnytėlę laikyti šv. Mišių patyrė širdies smūgį ir susmuko prie vartelių. Kunigui A.Petruliui tebuvo 55 metai… Palaidotas Musninkų bažnyčios šventoriuje.

Signatarui Alfonsui Petruliui atminti skirtas 1998 m. specialus pašto ženklas, jo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Pivašiūnuose,

Musninkai

Musninkai

aikštė Musninkuose, pastatyti paminklai Pivašiūnuose ir Paparčiuose, paminklinis akmuo prie Maišiagalos lietuvių mokyklos. Lieka sulaukti, kada pagaliau savo garsųjį žemietį įamžins Biržai.

Musninkuose signataro, kunigo Alfonso Petrulio atminimas saugomas ir puoselėjamas: 2011 m. mokyklos pageidavimu gimnazijai buvo suteiktas Alfonso Petrulio vardas, gražiai prižiūrimas jo kapas. Už nuolatinį rūpestį saugojant šio didžiavyrio atminimą reikia padėkoti gimnazijos direktoriui Vladui Trakimavičiui.

Ši prisiminimų popietė taip pat buvo baigta Musninkų A.Petrulio gimnazijos moksleivių, vadovaujamų vadovės Snieguolės Urbonavičienės, koncertu.

Vaiva Radikaitė

Nuotraukos autorės

selonija.lt

Rašykite komentarą

Gerbiami komentatoriai, primename, kad komentaruose draudžiama skleisti šmeižtą, dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui; taip pat draudžiama kurstyti diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar religijos pagrindu, raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, jos teritorijos vientisumą, politinę nepriklausomybę, kurstomas karas ar neapykanta.

Primename, kad netinkamo turinio komentarai gali užtraukti administracinę ir/arba baudžiamąją atsakomybę, o duomenys apie tokius komentatorius perduoti teisėsaugos institucijoms, kaip tai numatyta LR teisės aktuose.

Taip pat netoleruosime keiksmažodžių ir vulgarių dviprasmybių.

Kviečiame komentuoti, bet reikškite savo nuomonę kultūringai. Gerbkime vieni kitus.