Aurelija Arlauskienė. Jonas Kalvinas – netradicinėse Lietuvos erdvėse

Skelbiame dar vieną publikaciją, atsiųstą Bernardinai.lt konkursui „Užuot keikę tamsą uždekime žvakę“. Autorė yra viena iš projekto “Jonas Kalvinas – netradicinėse Lietuvos erdvėse” autorių ir įgyvendintojų

Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – bendruomenė kasmet sugalvoja ir įgyvendina labai įdomių projektų. Konkursui „Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę…“ pristatome neabejotinai įdomiausią pastarųjų metų projektą, liudijantį, kad tik patys galime daryti gyvenimą šviesesnį, įdomesnį, kad dažnai ne pinigų, o iniciatyvos stoka yra mūsų gyvenimo stabdys.

Projektą “Jonas Kalvinas – netradicinėse Lietuvos erdvėse” sugalvojo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae – Vilniaus parapijos nariai; jį įgyvendino visų parapijų atstovai. Projektui neišleistas nė litas valstybės lėšų.

Pasaulinei Reformatų Bažnyčių Sąjungai (WARC) 2009 metus paskelbus Jono Kalvino Jubiliejiniais metais, WARC priklausančios Bažnyčios įvairiose šalyse įvairiai minėjo Didžiojo Reformatoriaus 500 gimimo metinių jubiliejų – vienos išleido knygas apie jo gyvenimą, kitos iš naujo jo raštus, pamokslų rinkinius. Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia – Unitas Lithuaniae – Sinodas šią iškilią datą paminėjo projektu “Kalvinas netradicinėse Lietuvos erdvėse“.

Įvairiose šalies vietose – Pošalčių kaime (Varėnos raj.), Biržuose, Kaune, Jašiūnų dvare (Šalčininkų raj.), Radvilų rūmuose (Vilniuje) – rengti Lietuvos reformatų susibūrimai, kurių metu pasakota apie Jono Kalvino gyvenimą ir veiklą, skaityta vienintelė į lietuvių kalbą išversta jo knyga “Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos” (pirmą kartą išleista 1545 metais lotynų ir prancūzų kalbomis), diskutuota, giedotos giesmės.

Kalvinas…Varėnos miškuose

Pirmasis projekto “Kalvinas – netradicinėse erdvėse” renginys vyko gegužės 29-31 dienomis Pošalčių kaime, Varėnos rajone, kur gausų reformatų būrį iš Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Vilniaus priglaudė nuostabios sodybos šeimininkai Jūratė ir Alvydas Virbickai.

Pokalbis prasidėjo giesme. Kunigas Raimondas Stankevičius skaitė atitinkamas Šventojo Rašto nuorodas, kurios yra sudėtos į “Auksines krikščioniško gyvenimo tiesas”.

Aurelija Arlauskienė supažindino susirinkusiuosius su Jono Kalvino, vieno žymiausių Reformacijos vadovų, gyvenimu bei teologinėmis, bažnytinėmis ir politinėmis idėjomis.

“Kas gali būti realiau už šią nerealią akimirką – išlakių pušų ošimas girios vidury, mes – jauni ir pagyvenę, susirinkę čia iš įvairių Lietuvos vietų, ir Jono Kalvino žodžiai, rašyti prieš penkis amžius mažame kambarėlyje Bazelio priemiestyje? – klausė susikaupusių klausytojų Aurelija. – Gal tik nenuginčijamas faktas, kad J.Kalvino mintys tokios gilios ir gaivios, kad ir praėjus ištisiems šimtmečiams yra ko iš jų pasimokyti, atsigaivinti. Tiesiog panirti visa savastimi į jas ir mėgautis. Tam, kad bent šiek tiek pažintume J.Kalvino asmenybę, neužtenka vien žinoti datas, vietovardžius ir pavardes. Jei norime suprasti jo pažiūrų formavimąsi, turime suvokti jo dvasinį pasaulį. O tam reikia leistis į ieškojimų, pažinimo labirintus, esančius gausiuose knygose apie J.Kalviną. Deja, ne lietuvių kalba”.

Evaldas Tamariūnas, Klaipėdos universiteto HMF Teologijos katedros studentas, perskaitė “Auksinių krikščioniško gyvenimo tiesų” skyrių “Nuolankus paklusnumas, tikras sekimas Kristumi”. Ir maži, ir dideli ypatingai suklusę klausėsi minčių apie Šventąjį Raštą, kurį J.Kalvinas įvardijo “gyvenimo vadovu”, apie šventumą, kaip svarbiausiąjį principą, ir jo, šventumo, siekimą, reiškiantį klusnumą Kristui. “Šventasis Raštas parodo ne tik šventumo šaltinį, bet ir kelią į jį – Kristų. Tėvas mus su savimi sutaikino per Kristų, todėl Jis įsako mums panešėti į Kristų, kaip mūsų pavyzdį. Savo gyvenime mes turime atskleisti Kristaus charakterį, nes kas gali būti svarbiau už šį jaudinantį tikslą? Iš tikrųjų ko daugiau galima reikalauti. Mes neturime reikalauti evangelinio tobulumo iš kitų krikščionių, jei patys nesistengiame tapti tobuli (…). Nėra teisinga daryti kompromisus su Dievu: bandyti atlikti tik dalį savo pareigų, o dalies neatlikti, kai to nesinori”, – įtaigiu balsu J.Kalvino skaitančio Evaldo dėmesio nedrįso blaškyti nė patys mažiausieji.

“Jono Kalvino mintys – tai nieko nereikalingo. Viskas apgalvota, pergalvota. Svaru. Gilu. Paprasta. Labai talentinga. Didžiulė atsakomybė savo minčiai ir tekstui”, – baigęs skaityti pirmąjį minėtos knygos skyrių savo įspūdį pirmasis nusakė Evaldas.

Aktyviai diskusijose dalyvavo kunigė Sigita Švambarienė, Klaipėdos ir Nemunėlio Radviliškio parapijų administratorė, Vaikų globos namų „Vaiko užuovėja“ kapelionė, Biržų ev. reformatų parapijos dvasininkė, į Pošalčių kaimą atvažiavusi su būriu Medeikių vaikų namų auklėtinių. Taip pat Danguolė Juršienė, Vilniaus parapijos seniūnų tarybos pirmininkės pavaduotoja, Dalija Gudliauskienė, seniūnė, leidinio “Vilniaus reformatų žinios” redaktorė, Justas Brazauskas, Evangelikų reformatų jaunimo draugijos “Radvila” aktyvistas, kunigas R.Stankevičius ir kiti.

Apie pasaulio viltį prie Jašiūnų dvaro

Vieno žymiausių Reformacijos vadovų mintys skaitytos ir senajame Jašiūnų dvare, stūksančiame šalia Vilniaus -Lydos plento Šalčininkų rajone.

Jašiūnų gyvenvietė 15-18 a. priklausė vienai galingiausių ir tuo metu turtingiausių Lietuvos didikų giminių – reformatams Radviloms. 1811 metais Jašiūnų dvarą Radvilos pardavė Ignacui Balinskiui. Iki šių dienų išliko 1824-1828 metais pastatyti puošnūs rūmai, kurie, pasak specialistų, yra vienas originaliausių Lietuvoje vėlyvojo klasicizmo kūrinių su kiek jaučiama ampyro ir romantizmo įtaka. Tą šeštadienį visko mačiusius rūmus stebino ne lankytojų gausa – čia kasdien apsilanko keliauninkų, bet įstabios Vilniaus evangelikų reformatų choro “Giesmė” giedamos giesmės bei amžių nesunaikintas Jono Kalvino žodis. Į senajį rūmų parką (jis pradėtas sodinti dar prieš rūmų statybą, jame auga apie 30 rūšių medžių), užsukę miestelio gyventojai taip pat neliko abejingi gražioms reformatų giesmėms, įdėmiai klausėsi jiems puikiai pažįstamo Jašiūnų Mykolo Balinskio vidurinės mokyklos direktoriaus Kazimiero Karpičiaus. Šis apsišvietęs, subtilų jumoro jausmą turintis žmogus pažėrė labai daug ir labai įdomių faktų apie dvaro rūmus ir jo šeimininkus, apie vagystes ir barbarus, suniokojusius rūmus.

Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės nariai Viktorija Liauškaitė, Danas Arlauskas skaitė J.Kalvino knygos “Auksinės krikščioniško gyvenimo tiesos” ištrauką “Būsimojo pasaulio viltis”.

Stovint prie kadais didingo, o dabar žmogaus nusiaubto statinio, ypatingai giliai į klausytojų sąmonę krito J.Kalvino žodžiai apie iškreiptą ir kvailą šio gyvenimo garbinimą, apie Dievo pažinimą ir tikrąjį tikėjimą, apie mirties baimę ir ją nugalinčią paguodą.

Kun. Tomas Šernas, komentuodamas J.Kalvino skaitiniuose nurodytas šv.Rašto eilutes, pabrėžė, jog labai simboliška skaityti Kalviną prie kadaise klestėjusio, dabar žmogaus suniokoto dvaro. “Krikščionis turi matyti toliau, nebijoti ateities, nebijo mirties. Žmonės vagia, plėšia tada, kai jie jaučiasi nesaugūs, – sakė kunigas. – Kalvinas rašė žmonėms, kurie bandė pakeisti gyvenimo ritmą. Nes gyvenimas ne tiek duoda, kiek praryja. Gyvenimas praryja viską, kas yra laikina. Keičiasi epochos, politika, didikų giminės, o žmogus vis tas pats. Nes Dievas tas pats”. Kun.T.Šernas taip pat akcentavo, jog šis gyvenimas yra lyg postas. “Ir vaikas, ir senukas stovi savo poste. Mes turime ne bijoti mirties, o nerimauti dėl savo dvasios, kad ji nežlugtų. Baisiausia yra neturėti vilties”.

Po Kalvino skaitymo, giesmių, bendros maldos visi patraukė į parapijiečių sodybą Buikų kaime, kur ant laužo kunkuliavo didysis sriubos puodas, o rūkstantis pirtelės kaminas liudijo, jog su saulės laida, kaip iš anksto žadėta, niekas iš kiemo neišvažiuos ir bus dar vienas vakaro siurprizas – rugpjūčio dangus su krintančiomis žvaigždėmis.

Po to buvo J.Kalvino skaitymai Biržuose, Kaune.

Šimtmečių nesunaikinta dvasia

Paskutinis, penktasis, J.Kalvino knygos “Aukinės krikščioniško gyvenimo tiesos” skyrius “Teisingas gyvenimo būdas”, skaitytas 2009-ųjų rugsėjį, Vilniuje, Radvilų rūmuose, prie perlaidojamų didikų Radvilų palaikų sarkofago.

Į evangelikų reformatų apeigų sakralinę valandą Radvilų rūmuose buvo atvykę svečiai kunigai iš Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos, Švedijos, taip pat gausus būrys Vilniaus evangelikų reformatų parapijos narių bei miestelėnų. Visi jie buvo jaudinančios akimirkos liudininkai. Akimirkos, kuomet po 454 metų dar kartą susitiko Jono Kalvino ir Mikalojaus Radvilos Juodojo, kurio palaikai gulėjo čia pat, sarkofage, žodžiai.

Vilniaus parapijietei Džiuljetai Stankevičienei skaitant ištraukas iš Dainoros Pociūtės monografijos “Maištininkų katedros” buvo be galo tylu. Kitaip ir negalėjo būti, nes skaitovės lūpomis liudyta istorija – nuo 1555 m. pradžios Radvila Juodasis, kaip pagrindinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų bendruomenės globėjas ir Vakarų reformacijos ideologų viltis, palaikė nuolatinius kontaktus tiek su Bullingeriu ir Kalvinu, tiek su italų emigrantais Šveicarijoje. Tą gražią valandą, ramiai degant žvakėms prie Radvilų palaikų sarkofago perskaitytas 1555 m. vasario 13 d. rašytas Kalvino laiškas kunigaikščiui, išreiškiant įsitikinimą, kad Radvila Juodasis turi imtis visos Lenkijos ir Lietuvos likimą galinčios nulemti misijos ir tapti šalies Bažnyčios reformuotoju bei vedliu. Šiame, pirmajame laiške Šveicarijos reformacijos tėvas, nepaisydamas Radvilos svarbos įvertinimo, pabrėžė savo religinio mokytojo vaidmenį.

Po to Simona Stankevičiūtė, Merūnas Jurkonis skaitė Kalvino mintis apie kraštutinumų vengimą, tikrąjį dėkingumą, santūrumą, kantrybę bei ištikimybę Dievo pašaukimui. “(…)Turime atkreipti dėmesį į Viešpaties įsaką mums kiekviename gyvenimo žingsnyje būti ištikimiems savo pašaukimui. (…) Jei vykdome dangišką pašaukimą, mus guos tai: kad ir koks negarbingas būtų darbas, jį iš tikrųjų gerbia ir labai vertina pats Dievas”, – nuskambėjus paskutiniams Kalvino skaitinių žodžiams stojo jauki, į apmąstymus nardinanti tyla, kurią nutraukė Vilniaus evangelikų reformatų choras “Giesmė”. Beje, viso projekto metu choristai džiugino Kalvino žodžio skaitovus ir jo klausytojus savo giesmėmis.

Bernardinai.lt

A. Arlauskienės nuotr.

Selonija.lt

Dalintis