Liuda Jonušienė. Dramos fantomas

Ką tik nuvilnijus konkurso J. Miltinio teatro vadovo pareigoms eiti sukeltai emocijų bangai, praėjusią savaitę naujasis direktorius, aktorius ir politikas, miesto savivaldybės tarybos narys Laimutis Sėdžius vos po dviejų darbo dienų įteikė kultūros ministrui atsistatydinimo pareiškimą.

Panevėžio J. Miltinio teatre gyvena Dramos fantomas. Kaip kitaip paaiškinti iš esmės nuo pat įsikūrimo prieš 70 metų čia rezgamas intrigas, tragiškas meilės ir neapykantos istorijas? Normalu, jeigu tai būtų kūrybos, pažinimo, estetikos proveržiai rampos šviesoje. Deja, periodiškai pabundantį vulkaną primenančio kolektyvo vidinio gyvenimo karšti pliūpsniai išsilieja daug plačiau. Štai ir dabar užvirė dar didesnės aistros, nei kunkuliavo dėl liepos mėnesį vykusio konkurso peripetijų ir staiga visiems atsikleidusios apverktinos Panevėžio teatro kūrybinės situacijos, trupės susiskaldymo, permainų baimės.

Fantomas negailestingai intriguoja, laužo likimus, daužo į šipulius menines ambicijas, klaidina ir baudžia tiek pačius kūrėjus, tiek meno mėgėjus, tiek jauną, tiek seną, tiek paprastą eilinį, tiek pasiekusįjį karjeros aukštumas. Skaudžiai savo išaugintų, bet ir skriaustų aktorių pastūmėtas kažkada iš tų aukštumų krito pats maestro Juozas Miltinis, vėliau – režisierius Saulius Varnas. Šį kartą iš pradžių stiprų moralinį ir emocinį antausį gavo 15 metų įstaigai vadovavęs Rimantas Teresas, po kelių savaičių – buvęs jo pavaldinys Laimutis Sėdžius.

Pastarojo poelgio tikriausiai taip ir liksime nesupratę, tikrųjų priežasčių nesužinoję. Spėlionių, vertinimų, komentarų kamuolys nuriedės į užmarštį, kaip nuriedėjo ne vienas ankstesnių šio teatro įvykių aptarimas ar skurdus aprašymas. Tokie įvykiai netampa nei pamoka, nei įspėjimu, nei kokiu patarimu ateičiai. Meno kolektyvai susikuria, gyvuoja ir žlunga neprognozuojamai, nenuspėjamai. Tačiau tai nereiškia, kad kolektyvo gyvybė yra savitikslė ir hermetiškai atribota nuo likusio pasaulio.

Tiesa, pastaruoju metu ne pirmą kartą priėjau prie išvados, kad mūsų teatras nėra skirtas žiūrovams. Arba žiūrovus reikėtų vadinti kaip nors kitaip, pavyzdžiui, ložių ir kėdžių nuomininkais, įslaptintais liudininkais, mankurtais ar pan., o jeigu jie išdrįstų pareikšti apie teatrą ar spektaklį savo nuomonę, abejones, įžvalgas – viešai paskelbti neišmanėliais ir kenkėjais.

Su tuo, kad ir provincijoje gyvena nemažai diplomuotų menotyrininkų, bet nėra jokios meno kritikos, kad meno srityje nevyksta jokios viešos diskusijos, o žiniasklaida apsiriboja minimalia informacija smarkiai sumenkusiai inteligentų bendruomenei, seniai susitaikyta. Menininkams taip gal net patogiau, nors vargu ar naudinga. Juk tuomet apie juos mažai kas apskritai žino, o šalies kultūros gyvenimo kontekste jie nė neegzistuoja.

Teatras, kaip meno kūrybos ir menininkų raiškos fejeriška ir permanentinės dvasios apsėsta vieta, spindėjo, spindi ir spindės per visus žmonijos civilizacijos amžius. Tačiau nėra nieko laikinesnio už teatrą. Tad jam turėtų būti gyvybiškai svarbios subjektyvaus ir gyvybingo šurmulio „čia ir dabar“ apraiškos, žmonių bandymai kaip nors užfiksuoti jo atsivėrimo, susilietimo su amžinybe akimirkas.

Skausmingų ieškojimų meno kūryboje yra šimteriopai daugiau nei džiugių atradimų. Nesėkmių ir netekties kartėlio nors vežimu vežk, o pergalių skonis net didžiausiems talentams dažnai lieka nepažinus. Tačiau blogiausia yra tuomet, kada menininkas jo kūrybos kelyje paliekamas vienas, paliekamas pats sau. Apie kokią satisfakciją jis tuomet gali galvoti ir ko tikėtis?

Dirbdamas Šiaulių teatre, Juozas Miltinis, pasirašęs slapyvardžiu, vietiniame laikraštyje su žeme sumaišė savo paties pastatytą spektaklį, nes tai šimtą kartų geriau nei tyla ir abejingumas, kuriame dabar skendi dažnas scenos meno kolektyvas.

Tokie skandalingi ir skausmingi, viešumo neišvengiantys įvykiai (na, šiais laikais tai ir neįmanoma), kokie nutiko Panevėžyje, taip pat turi teigiamą ypatybę: judėjimą nuo individualaus – prie visuotinio, nuo asmenybės – prie kūrybos, nuo problemos – prie jos sprendimo.

Pastarąjį dešimtmetį trupė šiek tiek atsinaujino, pasipildė jaunais aktoriais. Panevėžio artistai vėl kviečiami filmuotis televizijos ir kino filmuose, vyresniosios kartos profesionalai dėsto būsimiesiems teatralams. Turime du Auksinio scenos kryžiaus laureatus. Teatre triūsia puikių, savo darbą išmanančių kūrybinių ir techninių darbuotojų.

Tačiau vis sunkiau nuslėpti sudėtingą mikroklimatą, neretai slegiančią psichologinę atmosferą, savikritikos ir savistabos stoką.

Žinoma, didžiulė problema – varganas finansavimas. Kartais pagalvoji: kaip tie mūsų menininkai apskritai dar gali kažką kurti, už savo darbą gaudami atlyginimą tik apsiginti nuo bado. Ir nors sakoma, kad šuo kariamas pripranta, dalia, tekusi Lietuvos žmonėms, pasibaisėtina.

Be to, ne paslaptis, kad atsainus ir menkinantis valstybės požiūris į savo meno kūrėjus persiduoda ir kultūros vartotojams. Kas labiausiai dergiami, žeminami, tarkime, internete? Be abejo, politikai ir menininkai. Kita vertus, neretai tai vyksta tarpusavyje ir, deja, leidžia numanyti ne per aukščiausią šių sluoksnių bendrosios kultūros lygį.

Būsimojo vadovo, net jeigu, Dramos fantomui iškrėtus pokštą, juo ketvirtajai kadencijai liktų Rimantas Teresas, laukia kapitaliniai uždaviniai: sudaryti kompetentingą meno tarybą (ji turėtų atstoti šiais laikais prabanga laikytiną teatro meno vadovą ar vyriausiąjį režisierių); pertvarkyti administraciją; sustiprinti artistų trupę ir kai kurias tarnybas; iš pagrindų atnaujinti ir gerai sustyguoti repertuarą. Gyvybiškai svarbu – susigrąžinti ilgainiui išbarstytus rėmėjus arba rasti naujų. O svarbiausia – kviestis geriausius šalies režisierius ir statyti įdomius įsimintinus veikalus. Deja, visa tai teks daryti menko finansavimo ir neadekvataus ministerijos reguliavimo fone, visai šalies teatralų bendruomenei nepaliaujamai bruzdant dėl kardinalios teatro reformos ir įstatymų bazės pertvarkymo būtinybės.

Tačiau visa tai – formalioji reikalo pusė. J. Miltinio teatrą naujam gyvenimui prikels tik stipri, charizmatiška asmenybė, tvirto charakterio, intelektualus, pasiaukojantis kultūros žmogus. Vadovaujamo darbo patirtis praverstų, tačiau šis dabartiniuose valdžios rengiamuose konkursuose galiojantis reikalavimas užkerta kelius lyderiams iš prigimties, to į darbo knygelę, deja, neįrašysi.

Teatro kolektyvui taip pat vertėtų daug ką permąstyti. Nebepurkštauti tarsi įžeistam vaikui, nenusisukti nuo karčios tiesos ir pirmiausia padidinti reikalavimus sau patiems, pasikelti profesinio meninio lygio kartelę. Užteks būti sceninės kūrybos autsaideriais ir guostis, kad kolegos šiauliečiai ar klaipėdiškiai – ne ką geresni, ne ką daugiau pasiekę.

Panevėžys yra likimo palepintas. Teatras jį turtino, domino, garsino. Tokio teatro miestas išsiilgo ir nepraranda vilties vėl turėti. Nepalikime visiškai užmarščiai to, kuo galime būti stiprūs ateityje. Ir neatidėliokime ateičiai to, kuo galime būti stiprūs šiandien.

O Dramos fantomas, jeigu toks J. Miltinio teatre ir gyvena, teigiamoms aplinkybėms susidėliojus, irgi gali charakterį pakeisti, gal net geriems darbams nusiteikti…

Bernardinai.lt

Selonija.lt

Dalintis