Sklandytojas Gintaras Drevinskas: viskas apie aviaciją

Dvi savaites Pociūnuose vyko Europos sklandymo čempionatas, kurį stebėję sirgaliai pranašavo prizinę vietą neseniai sukurtam lietuvių duetui – biržiečiui Gintarui Drevinskui ir kauniečiui Linui Miežlaiškiui. Tapę dviejų čempionato etapų nugalėtojais lietuviai galutinėje įskaitoje liko penkti. Su Gintaru kalbamės apie aviaciją, aviatorius, varžybų sėkmes ir nesėkmes bei kitus dalykus.

Kai prašiausi į svečius, pasiūlėte susitikti aeroklube. Ar klubas jau tapęs namais?

Antraisiais namais nuo kokių 1980-ųjų. Buvau septyniolikos, kai atėjau į klubą ir pradėjau mokytis. Žiemą – teorijos, o vasarą tarp dešimtos ir vienuoliktos klasės – sklandyti. Pirmasis mano instruktorius buvo Algis Venskus.

Kas atvedė į aeroklubą?

Pamačiau skrendantį lėktuvą. Kur jis skrido – ten aš ėjau… Truputį pajuokavau: tais laikais mokytis aeroklube galėjai pradėti nuo 17 metų. Būdami vaikai atlėdavome į aerodromą pažaisti, bet niekas ten mūsų labai nekviesdavo, darbuotojai sakydavo – užaugsit, tada galėsit ir mokytis. Kai septyniolikametis atėjau, taip ir likau. Iki šiol.

Sakėte, kad pirmasis instruktorius buvo šviesaus atminimo A. Venskus, o paskui?

Pradėjau mokytis dar V. Juodgudžio laikais. Kai pradėjau sklandyti maršrutais, mane mokė Gediminas Venskus, Rimantas Kėželis. Rimantas tuo metu jau buvo patyręs sklandytojas, skraidęs ir varžybose dalyvavęs su „Kobra“.

Su ta pačia, kuri pražudė Vilių Juodgudį? Ar ši nelaimė neišgąsdino?

Nelaimė buvo skaudi, bet neišgąsdino. Tik dar kartą parodė, kad sklandymas yra labai atsakingas dalykas, kad bet kuri klaida gali būti paskutinė. Turėjau tikrai puikius mokytojus. R. Kėželio ir G. Venskaus padedamas 1988 metais tapau Lietuvos sklandymo čempionu. Nuo tų metų mane pradėjo mokyti Vidmantas Jukna – ruošti Tarybų Sąjungos čempionatui. Du kartus: 1989 ir 1990 metais tapau Tarybų Sąjungos čempionu.

Kai kurių aviacijos sporto šakų laimėtojai Tarybų Sąjungoje buvo laikomi pasaulio čempionais…

Tik tų, kurių komandos nuolat laimėdavo pasaulio čempionatus, tarkim, pilotažininkai. Tarybų Sąjungos sklandytojai nebuvo patys stipriausi pasaulyje.

Du kartus tapęs TSRS čempionu turėjote tapti rinktinės nariu?

Buvo daug pažadų, bet į Europos ir pasaulio čempionatus su TSRS rinktine taip ir nepakvietė. Keitėsi laikai. 1991 metais TSRS čempionate dalyvavome kaip svečiai. Man, tapusiam dviejų čempionatų nugalėtoju, buvo patikėta kelti čempionato vėliavą. Atsisakiau – panašiai Lietuvos nepriklausomybę tuo metu įrodinėjo daugelio sportinių šakų atstovai. Tas atsisakymas sukėlė savotišką audrą. Gal tris valandas politrukai ir kiti organizatoriai įkalbinėjo: nemaišykim politikos su sportu. Neįkalbino.

Dabar kaip aviatorius galite palyginti tuos ir anuos laikus…

Kai atėjau į aeroklubą, čia dirbo gal dvidešimt žmonių. Lėšų, matyt, netrūkdavo, skraidyti mokėmės, varžybose dalyvaudavome už dyką. Tačiau negalėjome dalyvauti kitose šalyse vykstančiose varžybose, išskristi ten, kur skraidyti svajojo bet koks pilotas, tarkim, kad ir Slovakijoje. Dabar skraidyti gali kur nori, bet tai – brangus malonumas, aviacijos technika yra itin brangi. Gerai bent tai, kad sklandytuvai nesensta ir ilgai nepraranda savo vertės.

Su kokiu sklandytuvu pradėjote ir sklandote dabar?

Pradėjau su „Blaniku“, o TSRS čempionu tapau su „Jantar standart“. Su šiuo vienviečiu sklandau iki šiol.

Girdėjau, kad su Biržų aeroklubo turtu buvo įdomių istorijų…

Buvo. Juk iki Nepriklausomybės klubas priklausė vadinamajam DOSAAF-ui. 1991 metų vasarą išgirdome, kad kariškiai paimsim visą techniką iš klubų. Vidmantas Jukna pirmasis pasiūlė: slepiam. Tad sklandytuvus, lėktuvus išskraidinom po rajono kaimelius, miškelius. Ieškojome kur arčiau kluonas ar didžiulė daržinė, įvarydavom, net šienu apkraudavom. Ir juokavom – jei prireiks, bėgsime ir patys. Kai Pajuostės kariškiai atvažiavo turto pasiimti, klube žmonių nebuvo. Kariškiai pasiėmė ir išsivežė tai, ką rado: seną kraną, „Volgą“, sunkvežimį, dar kažkokių dalykų. Po Biržus klubo darbuotojų neieškojo. Tad netrukus lėktuvus galėjome sugrąžinti į aerodromą. Taip iki šiol ir sklandau tuo pačiu „Jantar“.

Europos čempionate dalyvavote dviese – kažkaip neįprasta visą laiką vienviečiu skraidžiusiam pilotui…

Buvo kiek neįprasta, bet įdomu. Linas – profesionalus aviatorius, jaunas žmogus (26 metų), o aš turiu daugiau patirties. Tad jo išsamios teorijos žinios, aviacijos naujovės neblogai derėjo su mano patirtimi.

Įprastą sklandytuvą teko pakeisti nauju?

Vokietijoje išsinuomavome dvivietį „Discus 2AT“. Tai vokiškas sklandytuvas, sparnų ilgis – 20 metrų. Sklandytuvas turi variklį, jei kartais jo prireiktų nenumatytam atvejui. Sklandytuvo nuomos kainą – 2000 eurų – sumokėjo Lietuvos sklandymo sporto federacija. Mums buvo svarbu sklandytuvą grąžinti sveiką ir tvarkingą. Kai grąžinome, jo savininkas liko patenkintas.

Beje, pasaulyje tėra tik trys sklandytuvų gamyklos, viena iš jų – Prienuose, gaminanti LAK sklandytuvus. Jau turiu federacijos kvietimą kitais metais Europos čempionate dalyvauti su LAK 17 sklandytuvu – tai naujausias Prienų gamyklos modelis. Jei sėkmingai pasirodysiu – bus reklama gamyklai.

Prieš 29 metus, kai Gintaras į Biržus grįžo kaip TSRS čempionato laimėtojas. Kairėje - treneris Vidmantas Jukna, dešinėje - Gediminas Venskus.

O kokį laimėjimą laikote svarbiausiu?

TSRS čempionatuose.

O didžiausia nesėkme?

Penktąją vietą Europos čempionate.

Bet jūsų pasirodymą žinovai įvertino gerai…

Mums pritrūko sportinės sėkmės. Sklandėme gerai – juk laimėjome 2 etapus iš trylikos. Tarp mūsų grupės dalyvių buvo pasaulio, Europos čempionatų laimėtojai, prizininkai. Iš pradžių jie į mus net dėmesio nekreipė, po pirmųjų etapų pradėjo sveikintis ir mūsų startais domėtis. Kitos nesekmės gal jau ir pasimiršo, o šį pati šviežiausia – juk galėjome tapti prizininkais…

Ar buvo nelaimių ore?

Iki šiol jų pavyko išvengti. Manau, kad daugiau nelaimių vyksta keliuose. Tarkim, dideliu greičiu lekianti „britva“ yra kur kas pavojingesnė, nei ore sugedęs sklandytuvas. Aš turiu parašiutą ir prireikus galiu atsidaryti kabiną, nors to daryti dar neteko. Vienintelį kartą sklandytuvas šiek tiek nukentėjo, kai kylant sparnas užkabino žolę. Atrodė, savas aerodromas, viskas žinoma. Ir vėl pasitvirtino ta pati tiesa: niekada negali atsipalaiduoti.

Pradžioje minėjote, kad nebuvo galimybių sklandyti kitose šalyse…

Dabar galima, bet sklandymui reikia didelių pinigų. Esu sklandęs virš Tatrų kalnų Slovakijoje – nuostabūs vaizdai ir įspūdis, kai tavo sklandytuvui moja iš apačios slidininkai, Turkijoje. Džiaugiuosi tuo, kad dabar, kai atsirado kur kas daugiau aviacijos sporto šakų, pasaulyje sklandytojų nemažėja.

Trisdešimt metų esate aviacijos sporte. Juk sklandytojui reikia geros reakcijos, regėjimo. Ar metai netrukdo?

Netrukdo. Kol gydytojai leidžia. Tai, ką prarandi dėl amžiaus, kompensuoja patirtis, su metais įgyta intuicija, atsargumas.

O kaip vertinate žmones, kurie išėję į pensiją perka lėktuvus, pradeda mokytis skraidyti ir skraido?

Sveikinu juos. Juk tai kur kas geriau nei dejuoti dėl senatvės. O pagyvenęs žmogus bus atsargesnis. Nelaimės dažniausiai nutinka jauniems ir labai drąsiems.

Su žmona užauginote du sūnus. Ar nė vienas nesusidomėjo aviacija?

Susidomėjo, bet kol kas domėjimąsi atideda. Vyresnysis Darius svajoja sklandyti ir bando, Mindaugo svajonė – skraidyti ultralengvuoju lėktuvu. Tačiau skraidymas – ne gimnastika, vėlu nebus: pirmiausia reikia įsigyti specialybę, o apskui gali užsiimti aviacijos sportu. Darius studijuoja verslo vadybą Klaipėdos krikščioniškojo fondo universitete, o Mindaugas šiemet įstojo į tą patį universitetą, į tą pačią specialybę. Iš savo patirties žinau: vien sportininku būdamas šeimos neišmaitinsi, nepragyvensi. Juk prieš dvidešimt septynerius metus man atrodė, kad jokių mokslų nereikia, viską duos sportas. Tuo metu man net butą Maskvoje siūlė, o dabar tenka suktis, dirbti visokius darbus, kad galėčiau gyventi, išlaikyti namus, išmokyti vaikus. Ir užsiiminėti aviacija.

Šeima visą laiką būdavo susijusi su aviacija?

Mama niekada neatkalbinėjo – ji visada mus su broliu palaikė. Kai susipažinau su Nida, jau buvau sklandytojas. Ji pati itin nesiveržia skristi, bet mielai mane lydi į varžybas, su kitais aviatoriais bendraujame šeimomis – turime daug gerų draugų.

Pilotai paprastai turi prietarų. Ar būna dienų, kai nesinori sėsti į lėktuvą, sklandytuvą?

Nebūna.

Na, nors vieną prietarą išduokit…

Horoskopus paskaitau, bet jais netikiu. Juodos katės nebijau. O vieną prietarą turiu: jei pradedam kalbėti apie kitų aviatorių nesėkmes, nelaimes, prieš sėsdamas į kabiną nusispjaunu per kairį petį. Dėl visa ko. Tačiau nesišaipau nė iš vieno, kuris turi savų prietarų.

Gyvenam greičiau nei prieš trisdešimtį metų, stresų daugiau. Ar galima ore užmiršti visus rūpesčius?

Likus penkiolikai minučių iki skrydžio, išjungiu mobilųjį ir užmirštu visus rūpesčius. Jau esu danguje, nors dar tik apžiūrinėju sklandytuvą, tikrinu – juk čia ne automobilis, ant debesies nesustosi, padangos nepakeisi. Danguje – visai kiti jausmai. Ten nelieka net įkyriausių rūpesčių.

Ačiū už pokalbį.

Janina Bagdonienė

Redakcijos archyvo nuotr.

„Biržiečių žodis“

Selonija.lt

Dalintis